Vis dar čia?

Iš nekantrumo

brūžini kojomis grindis.

Iš nekantrumo,

gal manęs jau nebėra,

tik palaima varsto duris.

Dvilypis pasaulis,

žmonės dvilypiai lyg

diena ir naktis viename.

Iš nekantrumo

nebeužtikt manęs rytą

kavos gurkšnyje.

Neišskubėjau dar.

Tik tylėjimo balzamu

sutepu skeldėjančias lūpas.

Ne paslaptis, kad net

manyje diena ir naktis

žaidžia kuri kurią

laimėje, o gal nelaimėje.

2022

Neperšlapk kojų.

Bus sunki liga ligi

veržlus pavasaris ateis

į mūsų žemės rojų.

Neperšlapk kojų.

Kosulys tave įveiks.

Mėnulio fazių įtakoje

benamiai šunys staugs

apie žemės rojų.

Neperšlapk kojų.

Bus diena skaidri tamsos

fone su tūkstančiais

išpranašautų negalavimų

žemės rojuje.

Viskas bus pagal

išrinktųjų valią.

Bet vis tiek prašau:

Tiktai neperšlapk kojų!

2022

Manai, gal

kiek daugiau pridėsi sau vertės

visas klaidas pastūmusi į šalį.

Ir juodvarnis tavy prasikrapštys

sparnu akis: Klevai juodoj

nakty nekaltu šerkšnu apaugę.

Be nuodėmių, klaidų kurpaičių

seno miesto gatvę trypsi.

Žinai, o juk vertė ne atstumtoje

nuodėmėj, baltam šerkšne

ant smilkinio parimusi prieš laiką.

2022

Užjauta

Užuojauta

išeinančiai nakčiai.

Tirpsta sūpuojama

mano rankų.

Gęsta, atsitrenkusi

į bundančią aušrą.

Apsigaubia niūriu

vienatvės apsiaustu.

Mėnesiena

jo krašteliais vaikšto,

vaikydama demonus.

Silpnybė

Jauti silpnybę

žemiškajam žodžiui

kasdieniam bruzdesy,

permatomam virpėjime ore,

kai giedra ir kai lyja

arba sninga, kai paukštis

kyla atsiplėšt Dangaus.

Silpnybėje, visas akimirkas

uoliai surinkusi, pirštais

žodį “brūkšteli“ klaviatūra.

Jauti, širdis saldybėje

greičiau sutvinksi. Gerai,

kad padorumo ribose.

Miesto grindinys išsišiepia

laimingas: Silpnybė ―

tuščiaviduris džiaugsmas

ryto prieigose.

Apsireiškime diena.

2022

Rūstybėje

Pritempi save

ligi žiemos rūstybės.

Net šonai blizga,

o siela sielojasi šalčiu.

Šaligatviai, lygu girti,

po kojom slysta.

Eini į debesį įsikabinusi

į aukštą kuorą,

kuriam nėra lygių.

Angelais baltais

Dangus dabinasi,

bekūnes sielas glausdamas

rūstybėje naktų.

2022

nėra tylos

už lango nėra tylos

lietus drėkina palangę

muistosi medžiai

apkabinti vėjavaikio vėjo

juokas nuklegėjo gatve

pamiršęs paklusti

nakties šventai ramybei

susenusi tyla prašosi vidun

bet ir čia triukšminga

net sapnai nevaikšto pirštų

galiukais kambaryje

trinkteli piktai į smegenis

neskoningais sapnais

miegą susukdama į dienos

supurvintą skudurą

2022

Apie tave

Tu mano tyla

Tu mano kalbėjimas

Paukščio giesmė

Kadaise slapta nugirsta

Ore suvirpėjusi

Į širdį įsirėžė ir gyvena

Amžinąja nata

Ankstyvą pavasarį upės

Paliko krantus

Vėlyvas ruduo paukščius

svetimauti išvijo

Žiemos pakrašty kaskart

Užrašas vėju:

Tu mano tyla

Tu mano kalbėjimas

Paukščio giesmė

Kadaise slapta nugirsta

2022

*** *** ***

Įvertinau anuos metus kaip

trūkusią kurčios gitaros stygą.

Visi taškai susidėliojo patys.

Kavos tirščius, pagardintus

įkyraus laukimo, išpyliau lauk.

Rami klausausi širdies plakimo

apie veltui gaištą laiką, paremtą

didžiu Tikėjimu savais.

Šiek tiek apšalęs langas šypsosi,

nugvelbęs Dangaus pilkumą.

Į Žemę grįš paukščiai iš Dangaus,

snapais tampys sutraukytą

kurčios gitaros stygą.

Bus kaip buvę, liks niekas nepakitę.

Brūkšniniu kodu, kurio reikšmės

neduota man suprast.

2022

Ryžtas

Išdrįsti ir ryžtis vėl

sumerkt rankas

į dorą ir nedorą.

Ne kūdikiu sukrykšt

į ištiestas rankas,

į ironišką savųjų šypsnį.

Nusiplaut galiausiai

jaunystės gėdą

nuo pavargusių veidų.

Kalno papėdėn nuriedėt

ne akmeniu,

lengvute plunksna,

ja nutūpt dar kartą

ant išsvajotojo peties.

Į dorą ir nedorą

atsiremti ir baigt

užtrukusią kelionę nuo

Žemės link Dangaus.

Akimirkai susiraukšlėjus

laimė prigula šalia.

2022