3 vasario, 2022
Vis dar čia?
Iš nekantrumo
brūžini kojomis grindis.
Iš nekantrumo,
gal manęs jau nebėra,
tik palaima varsto duris.
Dvilypis pasaulis,
žmonės dvilypiai lyg
diena ir naktis viename.
Iš nekantrumo
nebeužtikt manęs rytą
kavos gurkšnyje.
Neišskubėjau dar.
Tik tylėjimo balzamu
sutepu skeldėjančias lūpas.
Ne paslaptis, kad net
manyje diena ir naktis
žaidžia kuri kurią
laimėje, o gal nelaimėje.
2022

3 vasario, 2022
Neperšlapk kojų.
Bus sunki liga ligi
veržlus pavasaris ateis
į mūsų žemės rojų.
Neperšlapk kojų.
Kosulys tave įveiks.
Mėnulio fazių įtakoje
benamiai šunys staugs
apie žemės rojų.
Neperšlapk kojų.
Bus diena skaidri tamsos
fone su tūkstančiais
išpranašautų negalavimų
žemės rojuje.
Viskas bus pagal
išrinktųjų valią.
Bet vis tiek prašau:
Tiktai neperšlapk kojų!
2022

3 vasario, 2022
Manai, gal
kiek daugiau pridėsi sau vertės
visas klaidas pastūmusi į šalį.
Ir juodvarnis tavy prasikrapštys
sparnu akis: Klevai juodoj
nakty nekaltu šerkšnu apaugę.
Be nuodėmių, klaidų kurpaičių
seno miesto gatvę trypsi.
Žinai, o juk vertė ne atstumtoje
nuodėmėj, baltam šerkšne
ant smilkinio parimusi prieš laiką.
2022

Užjauta

8 sausio, 2022
Užuojauta
išeinančiai nakčiai.
Tirpsta sūpuojama
mano rankų.
Gęsta, atsitrenkusi
į bundančią aušrą.
Apsigaubia niūriu
vienatvės apsiaustu.
Mėnesiena
jo krašteliais vaikšto,
vaikydama demonus.

Skaityti pilną įrašą »

Silpnybė

8 sausio, 2022
Jauti silpnybę
žemiškajam žodžiui
kasdieniam bruzdesy,
permatomam virpėjime ore,
kai giedra ir kai lyja
arba sninga, kai paukštis
kyla atsiplėšt Dangaus.
Silpnybėje, visas akimirkas
uoliai surinkusi, pirštais
žodį “brūkšteli“ klaviatūra.
Jauti, širdis saldybėje
greičiau sutvinksi. Gerai,
kad padorumo ribose.
Miesto grindinys išsišiepia
laimingas: Silpnybė ―
tuščiaviduris džiaugsmas
ryto prieigose.
Apsireiškime diena.
2022

Rūstybėje

8 sausio, 2022
Pritempi save
ligi žiemos rūstybės.
Net šonai blizga,
o siela sielojasi šalčiu.
Šaligatviai, lygu girti,
po kojom slysta.
Eini į debesį įsikabinusi
į aukštą kuorą,
kuriam nėra lygių.
Angelais baltais
Dangus dabinasi,
bekūnes sielas glausdamas
rūstybėje naktų.
2022

nėra tylos

4 sausio, 2022
už lango nėra tylos
lietus drėkina palangę
muistosi medžiai
apkabinti vėjavaikio vėjo
juokas nuklegėjo gatve
pamiršęs paklusti
nakties šventai ramybei
susenusi tyla prašosi vidun
bet ir čia triukšminga
net sapnai nevaikšto pirštų
galiukais kambaryje
trinkteli piktai į smegenis
neskoningais sapnais
miegą susukdama į dienos
supurvintą skudurą
2022

Apie tave

4 sausio, 2022
Tu mano tyla
Tu mano kalbėjimas
Paukščio giesmė
Kadaise slapta nugirsta
Ore suvirpėjusi
Į širdį įsirėžė ir gyvena
Amžinąja nata
Ankstyvą pavasarį upės
Paliko krantus
Vėlyvas ruduo paukščius
svetimauti išvijo
Žiemos pakrašty kaskart
Užrašas vėju:
Tu mano tyla
Tu mano kalbėjimas
Paukščio giesmė
Kadaise slapta nugirsta
2022

*** *** ***

2 sausio, 2022
Įvertinau anuos metus kaip
trūkusią kurčios gitaros stygą.
Visi taškai susidėliojo patys.
Kavos tirščius, pagardintus
įkyraus laukimo, išpyliau lauk.
Rami klausausi širdies plakimo
apie veltui gaištą laiką, paremtą
didžiu Tikėjimu savais.
Šiek tiek apšalęs langas šypsosi,
nugvelbęs Dangaus pilkumą.
Į Žemę grįš paukščiai iš Dangaus,
snapais tampys sutraukytą
kurčios gitaros stygą.
Bus kaip buvę, liks niekas nepakitę.
Brūkšniniu kodu, kurio reikšmės
neduota man suprast.
2022

Ryžtas

2 sausio, 2022
Išdrįsti ir ryžtis vėl
sumerkt rankas
į dorą ir nedorą.
Ne kūdikiu sukrykšt
į ištiestas rankas,
į ironišką savųjų šypsnį.
Nusiplaut galiausiai
jaunystės gėdą
nuo pavargusių veidų.
Kalno papėdėn nuriedėt
ne akmeniu,
lengvute plunksna,
ja nutūpt dar kartą
ant išsvajotojo peties.
Į dorą ir nedorą
atsiremti ir baigt
užtrukusią kelionę nuo
Žemės link Dangaus.
Akimirkai susiraukšlėjus
laimė prigula šalia.
2022