nesu prarasta
gyvenu vaikštau myliu
kasdienę duoną kremtu
rasas išbraidau rytines
vakaro skausmą priglaudžiu
nesu prarasta
dejonėse esu tikra
džiaugsmui saldžiarūgštį
vaisių pasiūlau
pusiausvyra galima būtina
taigi nesakyk
prarasta
net jei kuomet panardini save
ir mane į bendrą rūstį
mes abu tikri
trumpam pasimetę
realijų spūstyje
Parašykite komentarą