Ryto verlibras

balandžio 18, 2018
Smagus bus vėl bijūnų šokis darželyje prie seno namo tolu
dengtu stogu. Spindės rasa į žiedlapius sukritusi, prigėrusi nakties ramybės ir tylos.
Žiedai kuždės vaikystėje girdėtą pasaką, kad viskas juk pabaigoje labai gerai. ten liejas laimės upės iš krantų.
Trumpam žydėjime bijūnas džiaugiasi suradęs saviraiškai erdvės. Raudos dėl to nė apraiškų.
Žemėje juk viskas tam tikrais kąsneliais. Ir niekas nežino,
kurį pagriebti bus valia.
2018 04 18
Reklama

Aš tokia

balandžio 18, 2018
Neieškosiu savęs.
Iš naujo.
Kaip liepia.
Juk liepa tiek metų
už lango žalia,
tai belapė
ar geltonais žiedais
sukvipusi, be
neigiamo kam
emocijų pliūpsnio.
Tai kodėl savęs turėčiau
ieškoti iš naujo?
Manyje taškai visi
sudėlioti seniai.
Kiekvienam jų
prasmė ir harmonija
draugiškame tango,
metų nublukinta
iki voratinklio išretėjusia
suknele.
2018 04 18

Audrų nesuniokota

balandžio 17, 2018
Esi tik lašas,
vėjo bloškiamas į žemę
su visa jėga.
O rodėsi iš granito
ne tik kūnas, siela.

Skaityti pilną įrašą »

Pasaulis

balandžio 17, 2018
Pasaulis mielas
po dangaus skraiste
iš mėlio, debesų ir saulės.
O tamsią naktį apsisiautęs
išdidžiomis žvaigždėmis.
Iš žmogiškų jausmų
susikuria sau tinkamą paletę
ir lieja savo akvarelę,
nepaisydamas išskidusių
pilkam ūke spalvų.

Skaityti pilną įrašą »

Kai įsisiūbuoja naktis

balandžio 15, 2018
Kai įsisiūbuoja naktis,
gluosniai tyliai
šukuojasi garbanas.
Sieloje rimtis.
Tik jauti atodūsį
gėlos sumenkusios.
Absurdas galvot,
kiek kertelių širdyje
be jausmų vaiposi.
Kai įsisuka naktis,
tiki, kad ramybės slėnis.
Bet ir ten slapta akis
piktdžiugiškai tave
rentgenu perskrost
pasirengusi.
Medumi sukvipę namai
iš praeito gyvenimo.
Tik nesakykit, reikia tikėt,
lis žvaigždėmis.
Kojos nešlaps einant
per klampią pelkę.
Kai įsisiūbuoja naktis,
siela vilku ima staugti.
Ramybė suleidžia rankas
į saldumu kvepiantį medų.
Lipnaus gardumo paraginta.
2018 04 16

Vaišės

balandžio 14, 2018
Susigalvojau džiaugsmą
pavaišint vienatvės pyragu.
O jis mažyčiais kąsniais
jį valgydamas džiaugiasi.
Sakau, gal dar ir vyno Tau
įpilt, brandinto šitiek metų?
O jis tik šypsosi baltų dantų
lygiomis eilėmis ir glosto
mano širdį delnu.
Kietu, nuo kasdienio darbo
išvaikant liūdesio mintis,
vienatvės slogų tvaiką.
2018 04 14

***

balandžio 14, 2018
Gera būtų išsiverkt.
Bet juk už lango lyja.
Susenę gluosniai linksta
ligi žemės, bučiuodami
žiemos kankintą žolę.
Išpurvintoje sieloje
gėlė vargiai kada sužys.
Viltis lyg motina motulė
glostys širdį savimi.
2018 08 14

balandžio 11, 2018

Koksai gilus atodūsis
tamsioj nakty ,
prieš aušrą…
Tarsi bandytum paukštį
sušildyti pašautą…
Rugiagėlių žydėjime,
melsvam ik išprotėjimo,
ieškotumei aguonos:
taško raudono
tarsi kraujo lašo
ant sušilusio slenksčio
saulei tekant,
kai pabusi
nuo greta miegančio
gilaus atsidūsėjimo…

Autorius Nijolė Švelnienė

Paveldas

balandžio 11, 2018
Laukimas,
šitoks šventas jausmas
ir tas pamauna viską ant
nudžiuvusių klevų šakų.
Susisemi rasas
su saulės spinduliais
į delną be žodžių suodinų.
Žinai, kad viskas vėl praeis.
Kas liks iš ūkanotų sodų
laukimo sumaišty?
Yra, kas niekad neišduoda.
Per tą paveldėtą laukimą juos
visai arti jauti.
2018 04 11
 

balandžio 9, 2018

Jei kada esu asilo koja, tai taip ir sakau. Ir nematau tame nieko blogo.