Užjauta

Užuojauta

išeinančiai nakčiai.

Tirpsta sūpuojama

mano rankų.

Gęsta, atsitrenkusi

į bundančią aušrą.

Apsigaubia niūriu

vienatvės apsiaustu.

Mėnesiena

jo krašteliais vaikšto,

vaikydama demonus.

Silpnybė

Jauti silpnybę

žemiškajam žodžiui

kasdieniam bruzdesy,

permatomam virpėjime ore,

kai giedra ir kai lyja

arba sninga, kai paukštis

kyla atsiplėšt Dangaus.

Silpnybėje, visas akimirkas

uoliai surinkusi, pirštais

žodį “brūkšteli“ klaviatūra.

Jauti, širdis saldybėje

greičiau sutvinksi. Gerai,

kad padorumo ribose.

Miesto grindinys išsišiepia

laimingas: Silpnybė ―

tuščiaviduris džiaugsmas

ryto prieigose.

Apsireiškime diena.

2022

Rūstybėje

Pritempi save

ligi žiemos rūstybės.

Net šonai blizga,

o siela sielojasi šalčiu.

Šaligatviai, lygu girti,

po kojom slysta.

Eini į debesį įsikabinusi

į aukštą kuorą,

kuriam nėra lygių.

Angelais baltais

Dangus dabinasi,

bekūnes sielas glausdamas

rūstybėje naktų.

2022

nėra tylos

už lango nėra tylos

lietus drėkina palangę

muistosi medžiai

apkabinti vėjavaikio vėjo

juokas nuklegėjo gatve

pamiršęs paklusti

nakties šventai ramybei

susenusi tyla prašosi vidun

bet ir čia triukšminga

net sapnai nevaikšto pirštų

galiukais kambaryje

trinkteli piktai į smegenis

neskoningais sapnais

miegą susukdama į dienos

supurvintą skudurą

2022

Apie tave

Tu mano tyla

Tu mano kalbėjimas

Paukščio giesmė

Kadaise slapta nugirsta

Ore suvirpėjusi

Į širdį įsirėžė ir gyvena

Amžinąja nata

Ankstyvą pavasarį upės

Paliko krantus

Vėlyvas ruduo paukščius

svetimauti išvijo

Žiemos pakrašty kaskart

Užrašas vėju:

Tu mano tyla

Tu mano kalbėjimas

Paukščio giesmė

Kadaise slapta nugirsta

2022

*** *** ***

Įvertinau anuos metus kaip

trūkusią kurčios gitaros stygą.

Visi taškai susidėliojo patys.

Kavos tirščius, pagardintus

įkyraus laukimo, išpyliau lauk.

Rami klausausi širdies plakimo

apie veltui gaištą laiką, paremtą

didžiu Tikėjimu savais.

Šiek tiek apšalęs langas šypsosi,

nugvelbęs Dangaus pilkumą.

Į Žemę grįš paukščiai iš Dangaus,

snapais tampys sutraukytą

kurčios gitaros stygą.

Bus kaip buvę, liks niekas nepakitę.

Brūkšniniu kodu, kurio reikšmės

neduota man suprast.

2022

Ryžtas

Išdrįsti ir ryžtis vėl

sumerkt rankas

į dorą ir nedorą.

Ne kūdikiu sukrykšt

į ištiestas rankas,

į ironišką savųjų šypsnį.

Nusiplaut galiausiai

jaunystės gėdą

nuo pavargusių veidų.

Kalno papėdėn nuriedėt

ne akmeniu,

lengvute plunksna,

ja nutūpt dar kartą

ant išsvajotojo peties.

Į dorą ir nedorą

atsiremti ir baigt

užtrukusią kelionę nuo

Žemės link Dangaus.

Akimirkai susiraukšlėjus

laimė prigula šalia.

2022

Plaušine per kūną

Švelnia debesies plaušine

per kūną ir

šilumos apsčiai širdyje.

Mėtomis kvepia

vieniši, savų užmiršti namai.

Tyli skambutis

senokai prie laukųjų durų.

Pašto dėžutėje

pernykštis šventinis atvirukas

banalia kalba.

Tegul ten guli. Rytais švelni

debesies plaušinė.

Puodelyje gardinta medumi

mėtų arbata.

Savi keturi kampai artimaisiais

prie stalo.

Siurbčioja mėtų arbatą, uoliai

tylėdami.

Švelnią debesies plaušinę

akimoju priglaudžia

seniai šilumos išsiilgusi Žemė.

2021

Déjà vu

Mano minčių krešuliai

colio didumo.

Labai jau nepadoriai

iš vidaus niokoja.

Nuo jų niežulys pažasty

vaikšto lig ryto.

Prabunda piktais varnais

nuodingi geismai,

šėlioja lyg kvaili vaikėzai.

Skristų sau mano

minčių krešuliai į pilnatį,

šiųmetę paskutinę.

Te sudrasko juos Vakarė,

pavydo įsiūtyje.

Taro korta lėmė klaidžiot

minčių krešuliais

iki paskutinio iškvėpimo.

2021

*** *** ***

romantikos pilni delnai

tik sieloj tuščia

likime nebespausk pečių

girdi kaip vėjas

stūgauja tuščioj skardinėje

lietus pabūgęs

mano ilgametės vienumos

rangosi it sliekas

romantikos pilni delnai

neskatina širdies

suvirpėt gyvai į nepaskutinį

varpo dūžį

2021