Nenoriu pasikartoti, bet pasikartoju kiekvieną rytą. Kaip aušra, kaip diena ir vakaras, kaip naktis, nusileidžianti ir prispaudžianti juoda tyla miestą. Kas mane skatina kas rytą rast, ką parašyt, susukt, kurt ar tiesiog išliet iš savęs. Ir skubėt skubėt. Į vis labiau artėjančią išėjimo akimirką. Neverta rašyt klaustukų, nes atsakymo neturiu ir nelaukiu iš niekur, iš nieko. Vis dažniau aplanko apatija, nuovargis ir jausmas, kad nesu jau realybėje, šioje, kur man jau nejauku, kur netinku, nepritampu prie nieko. Bet ir kitoje greičiausiai nelemta pritapt net ta fizine dulke. Per daug manyje likę to paaugliško maišto: Atstokit nuo manęs su savo noru iškvost, sužinot, priderint mane prie savęs, prie aplinkos, aplinkinių ir etc. Leiskit man pasilikt tuo AŠ, jį mylėt, puoselėt, su juo draugaut, gult, keltis, eit pasivaikščiot, išgert kavos, iškeikt jį ir vėl glaust. Sudėtinga. Sudėtingiau nebūna, nes nesu sterilioje aplinkoje nuo kitų. Ima ir prireikia tą savo AŠ prispaust, primint koja, net kartais paniekint. Nesuprantu savęs? Klaustukas. Taip, momentais ne ir momentais nesutariu su savimi. O jūs tai kitokie, visuomet derinyje su savimi, su tuo savuoju AŠ. Pavydžiu, nors gal ir ne. Taip galima pavirst pilka dėme tarp kitų tokių pat pilkų dėmių. Vaikščiojančių, niurzgančių, nepatiklių, bet prisitaikančių, nes, girdi, kitaip nevalia, nedera, negražu, nekilnu ir vėl etc.
Skaityti pilną įrašą »
