Be pavadinimo

rugpjūčio 20, 2018

Nemėgstu vaikščioti ne viena. Tas klausimas, o kur eisime, šokiruoja. Juk nežinau, kur tas kitas tikrai norėtų. Siūlau tą aną, o man sako, neįdomu, ten aną kartą buvome. Patempia lūpą ir pats nieko nesiūlo. Tuomet sutrinku, nežinau, kur nukreipti tą pasivaikščiojimą, kuria kryptimi ir kad būtų nenuobodu. Kai viena, einu nesuskaičiuojamą galybę kartų ten, kur buvau. Man gerai, miela, pažįstama, artima. O ten, kur nebuvau, ten gali būti baisu. Nebūtinai, žinoma. O ir kitas vietas atrasti gerai, verta. Savišvieta šaunu. Taigi sakau, geriau einu pasivaikščioti viena. Gerai pažįstamais takais, kartais pasukdama į šoną, kur dar nesu buvusi. Bet labai greitai stengiuosi grįžti į pažįstamą vietą, žinomu keliu. Kaip tai vadinasi, nežinau. Bet mane taip traukia, o traukai paklūstu. Tai traukai į vienumą, vienatvę, vienišybę. Nežinau kaip tiksliai tai pavadint. Ir man jau nesvarbu. Ir nesvarbu, kad kitus tai glumina, mane visaip išbara, nori priverst elgtis kitaip. Aš mėgstu vaikščioti viena. Kur miela, kur daug dulkių, graužiančių akis iki ašarų. Nepakartojamas jausmas, neturintis jokio pavadinimo…

2018

Reklama

Ruduo

rugpjūčio 20, 2018
Ruduo.
Ir kas?
Ar graužia sąžinė,
kad viskas pabaigon,
o tu klaidų raudonu
parkeriu neištaisei?
Veidai nuraudo,
nes kaitra prabėgo,
kai bėgom meilę
pirmo kvėptelėjimo
pasivyt?

Skaityti pilną įrašą »

Ilgesys

rugpjūčio 20, 2018
Sukandu dantis.
Kietai
Tarp jų dejuoja
ilgesys to,
kas galėtų būti,
jei ne naktis
ir jos tamsoje
dingstantys šešėliai.
Užmerkiu akis.
Tvirtai.
Nes skauda
nuo per ryškios
dienos šviesos.
Tarp blakstienų
įstrigęs dienos sūrumas
graužia obuolį.
Sugniaužiu kumštį.
Virš jėgų.
Jame aš ir neišbaigtos
gyvenimo linijos.
Sprunkančios nuo manęs
į vakarą.
Nes ryto joms jau gana,
čiobreliais per ilgai mitusio.
Nesugniaužtu delnu
nubraukiu žymą nuo kaktos.
Siela ar sielvartas
varva šiltais lašais
pro pirštus?
Pro kietai sukąstus dantis
ilgesys virsta
pratisu dejavimu.
 
2018 08 20

Įkyrūs pasikartojimai

rugpjūčio 19, 2018

Pasikartojimai. Viskas tėra pasikartojimai tik kiek kitoje šviesoje, kitoje nuotaikoje, kitaip įrėminti. Lekiame į tuos pasikartojimus kaip į kažką visai naujo, nematyto, neregėto, negirdėto. Pakeisti čia nieko neįmanoma, nes įprotis yra giliai įsišaknijęs mumyse. Skubame pasidalinti kažkuo, ką patys gavome, radome, ką mums kas padovanojo, priskyrė ar gal net per jėgą įbruko. Dalinamės dar ir todėl, kad kartais tiesiog nežinome, ką su tuo mums veikti, kur tą aną padėti, kaip priimti. Atmest kaip nereikalingą juk nemandagu. Manau, netiesa. Geriau sąžiningai atmesti tą brukalą nei dalintis juo su kitais, idant tie kiti išspręstų už mus tą mus dirginančią problemą. Beveliju pati, kas mane suerzina, kas man nepatinka ar ko negaliu suvokti, pašalinti pati. Ir pasišalinti laiku pati iš man nepriimtinos auditorijos. Turiu deja pripažinti, kad ir mane pašalina, liepia susirinkt žaisliukus ir maut iš kiemo. Taip jau yra. Nieko tame labai blogo, nors ir gero mažoka.
Sakiau, kad viskas kartojasi. vakar pakalbėjau Jono Mačiulio Maironio žodžiais. Tiesiog šiaip iš atminties vaidilutės pavidalu išniro posmas iš ,,Nuo Birutės kalno“. Šiek tiek liūdnas, kiek filosofiškas, kiek į save ir kiek iš savęs. Liūdesys normalus jausmas. Nemanau, kad yra tokių, kurie jo niekada nepatyrė. Tikrai nemanau. Net pats gražiausias rytas gali nuteikt liūdesiui, nes va šiandien jis atėjo, o ryt jau nežinia. Na jis ateis, bet gali būt, jau ne tau. Kiek tas liūdesys su apmaudu ar pavydu sumišęs, tai nuo mūsų kiekvieno individualiai priklauso. Aš asmeniškai labai pavydi. Bet tas gilus pavydas ir varo mane į priekį. Kitaip tikrai nesuprantu, kam ir kodėl vis dar mindau šią žemę, atkakliai ką rašinėju. Turėčiau liautis, mėgautis savimi, truputį kitais, truputį aplinka. Tais rėmais, kuriuose gana neblogai jaučiuosi. Gražus tas įrėminimas, nors ir neprabangus.
Svarbu juk, kas įrėminta. Nors gal ir rėmai nepaskutinį vaidmenį visame tame atlieka. ,,Žinai, gera paroda, gražūs paveikslai, gerai tapai. Bet va rėmai tai galėtų būt prabangesni.“( Citata iš filmo ,,Dėl šeimyninių aplinkybių“ su a. a. J. Jevstignejevu) Gal ir ne visai tiksliai pacitavau, bet esmė, manau, liko.
Ta esme ir baigsiu. Ir pasikartojimais. Juk ir aš esu tas pasikartojimas, kuris kas rytą ima brautis į jus. Nors gal to ir visai nenorite. Bet jis va braunasi, nes, kol dar mindau žemę, tai ir pasikartoju, šmėžuoju jums prieš akis. Vienus nervinu, kitiems gal esu malonus pasikartojimas. Įkyrokas, bet dar ne visai reliktas.
2018 08 19

Minčių labirintuose

rugpjūčio 18, 2018
Tiek ir lieka, tik tiek,
tie besitęsiantys minčių akordai.
Ir rudenėjanti palaukė,
su paukščiais, išskrendančiais
vasaros ieškoti.
Tik tiek ir lieka,
labirintai gūdūs, minčių,
kurioms jau nederėtų vaikščioti
prie upės, kurioj valtelės poromis
taip tykiai supasi.
O antys nelipa į krantą,
įtardamos žabangas.
Kiekvieną vakarą stebiu kaip
vakarėjantis dangus,
paskutiniu saulės spinduliu
bangas palietęs, į naktį sklendžia.
Tik tiek ir lieka:
Susišaukt su rudenėjančia palauke.
Paleisti savo kregždę skristi,
kur širdis ją šaukia.
Minčių pasenęs labirintas
vaškinių žvakių šviesoje
painių voratinklių aptrauktas.
Tik tiek ir lieka, tiek ir lieka
įvesti ilgesį į labirintą gūdų
ir ten jį užrakinti.
2018 08 18

Dienos fiesta

rugpjūčio 18, 2018
Nelieka nieko.
Tik sutrypta dulkė
ant sutrūkinėjusio dirvono.
Čiaudėji nuo jos.
Su panieka tau ištiesia menkutę
duonos riekę.
Tu pats pagardini ją sviestu,
kad nebūtų pernelyg sprangu.
Pakvieti save
į savaip susiplanuotą dienos fiestą.
Įteigdamas pats sau: Smagu.
Tik muzika ne ta.
Aranžuotė senstelėjusi.
Briaunuotoje stiklinėje
drumzlina kava iš primiršto bistro.
 
O tu teigi pats sau:
Žavi bus šios dienos fiesta.
Su prieskoniu iš dulkių ir alinančio geismo –
neužmiršt savęs dienoj.
 
2018 08 18

Nuotaikos rožė

rugpjūčio 16, 2018
Šiandien nuotaika tokia,
kad noris stūgauti vilke
sapnuose bedalio.
Išjuokti liūdesį,
sudarkyti džiaugsmą,
apkalbėt blogai kaimyną,
skubantį pro šalį.
Atimti porciją ledų
iš strakaliojančio aplinkui vaiko.
Pabūti žiežula sena.
Jauniems, laimingiems
išdrožt tiesas archajines,
kad tyko jų nedalios grėsmė.
Obelies šakelėje surasti
įstrigusios romantikos žiedelį.
Sulaukus vakaro žaros,
suleist dantis į ją,
kam mulkino tiek metų sielą,
meilės viltimi gyvenančią.
Iš savo sidabrinės vienumos
numegzti draugams ir nedraugams
gerumui susidėt krepšelį.
Šiandien nuotaika tokia
su vilkės kaprizu,
sapnuose aplankyt bedalius.
Pabūti nuotaikos arbatine rože
stiklinėje, ne krištolo vazelėje.
 
2016 liepa

Ačiū tau

rugpjūčio 16, 2018
Ačiū Tau už nemigos naktį,
už lietaus su sniegu sutartinę.
Man reikėjo seniai susiprasti,
kad jaunystė žemyn palypėjo.
 
Nužydėjusios obelys gundo
obuoliais rudenėjančių sodų.
Naktis mėnesį jauną glaudžia.
Širdis groja klaidingą akordą.
 
Ačiū Tau už žodžius neištartus,
už nebylią pamoką duotą.
Man reikėjo pačiai susiprasti:
Jausmams negalioja sutartys.
 
Mėnesienos sulopytas takas
per jaunystėj braidytą sodą.
Laimė buvo tokia trumpalaikė.
pacukruotos spanguolės skonio.
 
Ačiū Tau, kad mano vienatvėje
albume ne ramunė būrėja dūlėja.
Geltonžiedė arbatinė rožė vazoje,
ir lietus su sniegu sutartinėje.
 
2016 vasario 14d.

Apie save

rugpjūčio 16, 2018
Jau nebenori nei save kažkur
surasti, nei išreikšt per žodį.
Dailioje šventovėje esi tarpe
kitų, garsesnę giesmę
skambiai traukiančių.
Pasaulis toks žiaurus
kai tu, suklupusi prie slenksčio,
mėgini jį peržengt, o jis neleidžia.
Tuomet ir pamatai save
kitiems naudingoj šviesoje.
Taip aiškiai tau nurodo kelią
išeiti ir negrįžt. O tu juokiesi
iš šitų pastangų bevaisių.
Išeiti neišeiti ar išėjus grįžti?
Kas tokią teisę davę kam nuspręsti?
 
Paliksiu be kalbų tą susikurtą
šventovę žodžių gal kiek padrikų,
tik leiskit pačiai man nuspręsti,
kada žolė ruduos už manųjų langų,
ir usnimis užžels takai,
kuriais dabar dar vaikštau.
 
 
2018 08 16

Skubėkite pasmerkt

rugpjūčio 15, 2018
Skubėkite mane pasmerkt.
Juk aš kalta,
kad tęsiasi sausra,
kad lietūs lyja
ir telkšo balos
miesto vidury.
Tai aš kalta, kad debesys
užgožia saulę
ar šviečia ji per ryškiai ir
skaudina akis.
Skubėkite pasmerkt mane
iš anksto ryto ar nakčiai
įsibrovus pro
neužtrenktas duris
Jums bus lengviau,
kai aš, nuo to sutrikusi,
save prismaugsiu,
iki uždusimo, senu
anų laikų diržu.
Skubėkite mane pasmerkt.
Tyla, kalbėjimu.
Skundu, intrigomis.
Nes galit nesuspėti pasakyt:
Tai tu visur ir visuomet kalta.
Tegul, juk aš net ir saviems
tik dilgialapis pievų katilėlis
2018 0815