Ryto verlibras

Smagus bus vėl bijūnų šokis darželyje prie seno namo tolu

dengtu stogu. Spindės rasa į žiedlapius sukritusi, prigėrusi nakties ramybės ir tylos.

Žiedai kuždės vaikystėje girdėtą pasaką, kad viskas juk pabaigoje labai gerai. ten liejas laimės upės iš krantų.

Trumpam žydėjime bijūnas džiaugiasi suradęs saviraiškai erdvės. Raudos dėl to nė apraiškų.

Žemėje juk viskas tam tikrais kąsneliais. Ir niekas nežino,

kurį pagriebti bus valia.

2018 04 18

Reklama

Aš tokia

Neieškosiu savęs.

Iš naujo.

Kaip liepia.

Juk liepa tiek metų

už lango žalia,

tai belapė

ar geltonais žiedais

sukvipusi, be

neigiamo kam

emocijų pliūpsnio.

Tai kodėl savęs turėčiau

ieškoti iš naujo?

Manyje taškai visi

sudėlioti seniai.

Kiekvienam jų

prasmė ir harmonija

draugiškame tango,

metų nublukinta

iki voratinklio išretėjusia

suknele.

2018 04 18

Audrų nesuniokota

Esi tik lašas,

vėjo bloškiamas į žemę

su visa jėga.

O rodėsi iš granito

ne tik kūnas, siela.

Pasaulis

Pasaulis mielas

po dangaus skraiste

iš mėlio, debesų ir saulės.

O tamsią naktį apsisiautęs

išdidžiomis žvaigždėmis.

Iš žmogiškų jausmų

susikuria sau tinkamą paletę

ir lieja savo akvarelę,

nepaisydamas išskidusių

pilkam ūke spalvų.

Kai įsisiūbuoja naktis

Kai įsisiūbuoja naktis,

gluosniai tyliai

šukuojasi garbanas.

Sieloje rimtis.

Tik jauti atodūsį

gėlos sumenkusios.

Absurdas galvot,

kiek kertelių širdyje

be jausmų vaiposi.

Kai įsisuka naktis,

tiki, kad ramybės slėnis.

Bet ir ten slapta akis

piktdžiugiškai tave

rentgenu perskrost

pasirengusi.

Medumi sukvipę namai

iš praeito gyvenimo.

Tik nesakykit, reikia tikėt,

lis žvaigždėmis.

Kojos nešlaps einant

per klampią pelkę.

Kai įsisiūbuoja naktis,

siela vilku ima staugti.

Ramybė suleidžia rankas

į saldumu kvepiantį medų.

Lipnaus gardumo paraginta.

2018 04 16

Vaišės

Susigalvojau džiaugsmą

pavaišint vienatvės pyragu.

O jis mažyčiais kąsniais

jį valgydamas džiaugiasi.

Sakau, gal dar ir vyno Tau

įpilt, brandinto šitiek metų?

O jis tik šypsosi baltų dantų

lygiomis eilėmis ir glosto

mano širdį delnu.

Kietu, nuo kasdienio darbo

išvaikant liūdesio mintis,

vienatvės slogų tvaiką.

2018 04 14

***

Gera būtų išsiverkt.

Bet juk už lango lyja.

Susenę gluosniai linksta

ligi žemės, bučiuodami

žiemos kankintą žolę.

Išpurvintoje sieloje

gėlė vargiai kada sužys.

Viltis lyg motina motulė

glostys širdį savimi.

2018 08 14

Koksai gilus atodūsis
tamsioj nakty ,
prieš aušrą…
Tarsi bandytum paukštį
sušildyti pašautą…
Rugiagėlių žydėjime,
melsvam ik išprotėjimo,
ieškotumei aguonos:
taško raudono
tarsi kraujo lašo
ant sušilusio slenksčio
saulei tekant,
kai pabusi
nuo greta miegančio
gilaus atsidūsėjimo…

Autorius Nijolė Švelnienė

Paveldas

Laukimas,

šitoks šventas jausmas

ir tas pamauna viską ant

nudžiuvusių klevų šakų.

Susisemi rasas

su saulės spinduliais

į delną be žodžių suodinų.

Žinai, kad viskas vėl praeis.

Kas liks iš ūkanotų sodų

laukimo sumaišty?

Yra, kas niekad neišduoda.

Per tą paveldėtą laukimą juos

visai arti jauti.

2018 04 11

 

Jei kada esu asilo koja, tai taip ir sakau. Ir nematau tame nieko blogo.