Be pavadinimo

Nemėgstu vaikščioti ne viena. Tas klausimas, o kur eisime, šokiruoja. Juk nežinau, kur tas kitas tikrai norėtų. Siūlau tą aną, o man sako, neįdomu, ten aną kartą buvome. Patempia lūpą ir pats nieko nesiūlo. Tuomet sutrinku, nežinau, kur nukreipti tą pasivaikščiojimą, kuria kryptimi ir kad būtų nenuobodu. Kai viena, einu nesuskaičiuojamą galybę kartų ten, kur buvau. Man gerai, miela, pažįstama, artima. O ten, kur nebuvau, ten gali būti baisu. Nebūtinai, žinoma. O ir kitas vietas atrasti gerai, verta. Savišvieta šaunu. Taigi sakau, geriau einu pasivaikščioti viena. Gerai pažįstamais takais, kartais pasukdama į šoną, kur dar nesu buvusi. Bet labai greitai stengiuosi grįžti į pažįstamą vietą, žinomu keliu. Kaip tai vadinasi, nežinau. Bet mane taip traukia, o traukai paklūstu. Tai traukai į vienumą, vienatvę, vienišybę. Nežinau kaip tiksliai tai pavadint. Ir man jau nesvarbu. Ir nesvarbu, kad kitus tai glumina, mane visaip išbara, nori priverst elgtis kitaip. Aš mėgstu vaikščioti viena. Kur miela, kur daug dulkių, graužiančių akis iki ašarų. Nepakartojamas jausmas, neturintis jokio pavadinimo…

2018

Reklama

Ruduo

Ruduo.

Ir kas?

Ar graužia sąžinė,

kad viskas pabaigon,

o tu klaidų raudonu

parkeriu neištaisei?

Veidai nuraudo,

nes kaitra prabėgo,

kai bėgom meilę

pirmo kvėptelėjimo

pasivyt?

Ilgesys

Sukandu dantis.

Kietai

Tarp jų dejuoja

ilgesys to,

kas galėtų būti,

jei ne naktis

ir jos tamsoje

dingstantys šešėliai.

Užmerkiu akis.

Tvirtai.

Nes skauda

nuo per ryškios

dienos šviesos.

Tarp blakstienų

įstrigęs dienos sūrumas

graužia obuolį.

Sugniaužiu kumštį.

Virš jėgų.

Jame aš ir neišbaigtos

gyvenimo linijos.

Sprunkančios nuo manęs

į vakarą.

Nes ryto joms jau gana,

čiobreliais per ilgai mitusio.

Nesugniaužtu delnu

nubraukiu žymą nuo kaktos.

Siela ar sielvartas

varva šiltais lašais

pro pirštus?

Pro kietai sukąstus dantis

ilgesys virsta

pratisu dejavimu.

 

2018 08 20

Įkyrūs pasikartojimai

Pasikartojimai. Viskas tėra pasikartojimai tik kiek kitoje šviesoje, kitoje nuotaikoje, kitaip įrėminti. Lekiame į tuos pasikartojimus kaip į kažką visai naujo, nematyto, neregėto, negirdėto. Pakeisti čia nieko neįmanoma, nes įprotis yra giliai įsišaknijęs mumyse. Skubame pasidalinti kažkuo, ką patys gavome, radome, ką mums kas padovanojo, priskyrė ar gal net per jėgą įbruko. Dalinamės dar ir todėl, kad kartais tiesiog nežinome, ką su tuo mums veikti, kur tą aną padėti, kaip priimti. Atmest kaip nereikalingą juk nemandagu. Manau, netiesa. Geriau sąžiningai atmesti tą brukalą nei dalintis juo su kitais, idant tie kiti išspręstų už mus tą mus dirginančią problemą. Beveliju pati, kas mane suerzina, kas man nepatinka ar ko negaliu suvokti, pašalinti pati. Ir pasišalinti laiku pati iš man nepriimtinos auditorijos. Turiu deja pripažinti, kad ir mane pašalina, liepia susirinkt žaisliukus ir maut iš kiemo. Taip jau yra. Nieko tame labai blogo, nors ir gero mažoka.
Sakiau, kad viskas kartojasi. vakar pakalbėjau Jono Mačiulio Maironio žodžiais. Tiesiog šiaip iš atminties vaidilutės pavidalu išniro posmas iš ,,Nuo Birutės kalno“. Šiek tiek liūdnas, kiek filosofiškas, kiek į save ir kiek iš savęs. Liūdesys normalus jausmas. Nemanau, kad yra tokių, kurie jo niekada nepatyrė. Tikrai nemanau. Net pats gražiausias rytas gali nuteikt liūdesiui, nes va šiandien jis atėjo, o ryt jau nežinia. Na jis ateis, bet gali būt, jau ne tau. Kiek tas liūdesys su apmaudu ar pavydu sumišęs, tai nuo mūsų kiekvieno individualiai priklauso. Aš asmeniškai labai pavydi. Bet tas gilus pavydas ir varo mane į priekį. Kitaip tikrai nesuprantu, kam ir kodėl vis dar mindau šią žemę, atkakliai ką rašinėju. Turėčiau liautis, mėgautis savimi, truputį kitais, truputį aplinka. Tais rėmais, kuriuose gana neblogai jaučiuosi. Gražus tas įrėminimas, nors ir neprabangus.
Svarbu juk, kas įrėminta. Nors gal ir rėmai nepaskutinį vaidmenį visame tame atlieka. ,,Žinai, gera paroda, gražūs paveikslai, gerai tapai. Bet va rėmai tai galėtų būt prabangesni.“( Citata iš filmo ,,Dėl šeimyninių aplinkybių“ su a. a. J. Jevstignejevu) Gal ir ne visai tiksliai pacitavau, bet esmė, manau, liko.
Ta esme ir baigsiu. Ir pasikartojimais. Juk ir aš esu tas pasikartojimas, kuris kas rytą ima brautis į jus. Nors gal to ir visai nenorite. Bet jis va braunasi, nes, kol dar mindau žemę, tai ir pasikartoju, šmėžuoju jums prieš akis. Vienus nervinu, kitiems gal esu malonus pasikartojimas. Įkyrokas, bet dar ne visai reliktas.
2018 08 19

Minčių labirintuose

Tiek ir lieka, tik tiek,

tie besitęsiantys minčių akordai.

Ir rudenėjanti palaukė,

su paukščiais, išskrendančiais

vasaros ieškoti.

Tik tiek ir lieka,

labirintai gūdūs, minčių,

kurioms jau nederėtų vaikščioti

prie upės, kurioj valtelės poromis

taip tykiai supasi.

O antys nelipa į krantą,

įtardamos žabangas.

Kiekvieną vakarą stebiu kaip

vakarėjantis dangus,

paskutiniu saulės spinduliu

bangas palietęs, į naktį sklendžia.

Tik tiek ir lieka:

Susišaukt su rudenėjančia palauke.

Paleisti savo kregždę skristi,

kur širdis ją šaukia.

Minčių pasenęs labirintas

vaškinių žvakių šviesoje

painių voratinklių aptrauktas.

Tik tiek ir lieka, tiek ir lieka

įvesti ilgesį į labirintą gūdų

ir ten jį užrakinti.

2018 08 18

Dienos fiesta

Nelieka nieko.

Tik sutrypta dulkė

ant sutrūkinėjusio dirvono.

Čiaudėji nuo jos.

Su panieka tau ištiesia menkutę

duonos riekę.

Tu pats pagardini ją sviestu,

kad nebūtų pernelyg sprangu.

Pakvieti save

į savaip susiplanuotą dienos fiestą.

Įteigdamas pats sau: Smagu.

Tik muzika ne ta.

Aranžuotė senstelėjusi.

Briaunuotoje stiklinėje

drumzlina kava iš primiršto bistro.

 

O tu teigi pats sau:

Žavi bus šios dienos fiesta.

Su prieskoniu iš dulkių ir alinančio geismo –

neužmiršt savęs dienoj.

 

2018 08 18

Nuotaikos rožė

Šiandien nuotaika tokia,

kad noris stūgauti vilke

sapnuose bedalio.

Išjuokti liūdesį,

sudarkyti džiaugsmą,

apkalbėt blogai kaimyną,

skubantį pro šalį.

Atimti porciją ledų

iš strakaliojančio aplinkui vaiko.

Pabūti žiežula sena.

Jauniems, laimingiems

išdrožt tiesas archajines,

kad tyko jų nedalios grėsmė.

Obelies šakelėje surasti

įstrigusios romantikos žiedelį.

Sulaukus vakaro žaros,

suleist dantis į ją,

kam mulkino tiek metų sielą,

meilės viltimi gyvenančią.

Iš savo sidabrinės vienumos

numegzti draugams ir nedraugams

gerumui susidėt krepšelį.

Šiandien nuotaika tokia

su vilkės kaprizu,

sapnuose aplankyt bedalius.

Pabūti nuotaikos arbatine rože

stiklinėje, ne krištolo vazelėje.

 

2016 liepa

Ačiū tau

Ačiū Tau už nemigos naktį,

už lietaus su sniegu sutartinę.

Man reikėjo seniai susiprasti,

kad jaunystė žemyn palypėjo.

 

Nužydėjusios obelys gundo

obuoliais rudenėjančių sodų.

Naktis mėnesį jauną glaudžia.

Širdis groja klaidingą akordą.

 

Ačiū Tau už žodžius neištartus,

už nebylią pamoką duotą.

Man reikėjo pačiai susiprasti:

Jausmams negalioja sutartys.

 

Mėnesienos sulopytas takas

per jaunystėj braidytą sodą.

Laimė buvo tokia trumpalaikė.

pacukruotos spanguolės skonio.

 

Ačiū Tau, kad mano vienatvėje

albume ne ramunė būrėja dūlėja.

Geltonžiedė arbatinė rožė vazoje,

ir lietus su sniegu sutartinėje.

 

2016 vasario 14d.

Apie save

Jau nebenori nei save kažkur

surasti, nei išreikšt per žodį.

Dailioje šventovėje esi tarpe

kitų, garsesnę giesmę

skambiai traukiančių.

Pasaulis toks žiaurus

kai tu, suklupusi prie slenksčio,

mėgini jį peržengt, o jis neleidžia.

Tuomet ir pamatai save

kitiems naudingoj šviesoje.

Taip aiškiai tau nurodo kelią

išeiti ir negrįžt. O tu juokiesi

iš šitų pastangų bevaisių.

Išeiti neišeiti ar išėjus grįžti?

Kas tokią teisę davę kam nuspręsti?

 

Paliksiu be kalbų tą susikurtą

šventovę žodžių gal kiek padrikų,

tik leiskit pačiai man nuspręsti,

kada žolė ruduos už manųjų langų,

ir usnimis užžels takai,

kuriais dabar dar vaikštau.

 

 

2018 08 16

Skubėkite pasmerkt

Skubėkite mane pasmerkt.

Juk aš kalta,

kad tęsiasi sausra,

kad lietūs lyja

ir telkšo balos

miesto vidury.

Tai aš kalta, kad debesys

užgožia saulę

ar šviečia ji per ryškiai ir

skaudina akis.

Skubėkite pasmerkt mane

iš anksto ryto ar nakčiai

įsibrovus pro

neužtrenktas duris

Jums bus lengviau,

kai aš, nuo to sutrikusi,

save prismaugsiu,

iki uždusimo, senu

anų laikų diržu.

Skubėkite mane pasmerkt.

Tyla, kalbėjimu.

Skundu, intrigomis.

Nes galit nesuspėti pasakyt:

Tai tu visur ir visuomet kalta.

Tegul, juk aš net ir saviems

tik dilgialapis pievų katilėlis

2018 0815