Meilė apie save

gruodžio 10, 2018
Sekundės dalį
aš tavo saujoje
balta šalta snaige.
Į vasaros giedriausią
kilti taikiau dangų.
Kodėl tiek darganos ir
tiek žiemos lietaus?

Skaityti pilną įrašą »

Reklama

Po nakties serenados

gruodžio 9, 2018

Po nakties savitos serenados
sugriūva tyla,
į bežadį miesto mūrų stūksojimą
širdimi atsitrenkusi.
Kaprizinga dalia,
save savitai suvokiančio vaiko,
susivėlusi ieško prasmegt, nebūt,
o gal būt, tik ne šešėlyje arogantiško,
sula verkt pasiruošusio beržo.
Sakai, ateini į šauksmą
klystančių, slystančių, klumpančių?
Netiesa, ne padėti norėdamas.
Jų vargus, jų klaidas viešumon, juos
pačius veidu į purvą.
Pajuoka išdidžiai vaikšto tavo sieloje.
Skurdo neteko pačiam valgyt, uostyt.
Po nakties serenados
net per adventą atlaidumo atleidimo,
užuojautos vėjai,
tiems, kas turi daugiau, palankūs.
Į miesto pakraščius, už jų ribos neužklysta.
Nes jie žmogaus veidrodiniai atspindžiai,
save mielai
prie gerbūvio laužų šildantys.


2018 gruodis

Mažakalbis dangus

gruodžio 9, 2018

Mažakalbis mano dangus
virš parko alėjos.
Buvo vakaras ir
žvaigždė valiūkiškai mirksėjo.
Buvo lauktas žodis
ant lūpų sodraus raudonio.
Sušmėžavo be garso.
Liko tyras, nesutryptas melo vėjų.
Buvo dangus,
mažakalbis virš parko alėjos,
ligi šių dienų neišduodantis,
neišduotas.
Liko žodis
ant sodraus lūpų raudonio
laukt tikros širdies šviesos,
be valiūkiško
lengvabūdės žvaigždės mirksėjimo.

2018 gruodis

Savimi išdabinta būtis

gruodžio 8, 2018
Savo rytą
puoši savimi.
Savo žingsniais
į grindinį
snaudžiančio miesto
prisakai neprarasti vilties,
lietui plaunant tavąją gyvastį.
Tas trapumas džiaugsmo
ankstyvuoju rytmečiu.
Tik lašais krinta tyliai
į ištiestą delną.
Pažadėkim dar kartą,
bus viskas gerai
ir nuo kalno,
iš sekundžių supilto,
riedėsim lėtai,
savimi išdabindami būtį.
Mėtom kvepia
patižusio sniego laukai,
ten, už miesto, kur
pušų žalioje aimanoj
žaidžia voverės
linksmą išgliaudytų
kankorėžių mūšį.
 
2018 gruodis

Sniegas ir sniegenos

gruodžio 7, 2018
Todėl, kad sniegas
ir todėl, kad sniegenos
neranda sau peties.
Tik blyškūs debesys
pridengę vaiskų mėlį
suklupti verčia
vienišo žmogaus po miestą
besiblaškančias viltis.
Virš trupančių, gal irgi
iš vienatvės, mūrų
pakimba rytą vakarą
ištįsę ilgesiu ūkai.
Iškritęs sniegas pats
nuo savo šalčio gūžiasi.
Sužvilgęs netikėtoj saulėje,
prisiglaudžia ištirpti
ant sniegenų krauju
pravirkusios širdies.
 
2018 gruodis

Už dangaus

gruodžio 6, 2018

Būsiu už dangaus,
už to beribio ploto
su žvaigždėmis
ir mėnesio žaismu.
Apkartę žemės žolės,
virto nuodu ne iš savęs,
nuo žmogiškųjų apkalbų.
Gražiausioje planetoje
telikę iš įtūžio ir melo
suregzti tinklai.
Net miglos bijo liesti žemę,
kurioje akmeniui
patapo per kietai.
Raiba antelė baimingai
glaudžiasi srauniam upelyje,
o plunksnos suteptos purvu.
Grakščios gulbės pasimetę:
išlikt didinguoju paukščiu
ar virst krankliu.
Skaityti pilną įrašą »

Gerumo sakalai

gruodžio 5, 2018

Tegul bus gerai.
Ir tebus ramybė
saulei tekant
virš gatvių rimties.
Tebus sakalai per toli
nuo namų ir manęs nenuklydę.
Tegul bus jie man
dosniais gerumu aitvarais.
Pasimelsim kartu,
jie sparnus ligi mėlio ištiesę,
aš priklaupus prie slenksčio išeit.
Šitiek visko paliko už laiko,
nuskrido su džiugesio vėjais.
Skausmo nebuvo per daug.
Marios ašarų sūrios,
žvakelės lig sielos
ne švelnumo ugnimi sužais.
Sakalai sakalėliai vakarą vėlų
į tamsųjį langą gerumu pabels.
Viskas bus lyg iš pasakos
ir nebus… per vėlai.

2018 gruodis

Gruodžio iškalbėjimas

gruodžio 4, 2018

Neliesk mano liūdesio
ironijos pirštais,
nebraukyk per jį kreiva šypsena.
Ūkanos laikinai būna tirštos,
pakyla ar krenta
ir vėlei skaidru.
Neliesk mano ilgesio
žodžiais ″išminčiaus„,
užspaudusio savo aistras ir jausmus.
Iš ilgesio debesys
išlydami krykštauja
spinduliu saulės kaitrios.
Ant žemės peties,
ant užmigusio gluosnio
sudėsiu, ką neša lemtis.
Pavasaris bus ir
klykaus upės ledonešiu
po užsitęsusios rimties.
Į širdį sugrįš, kas buvo išėję
speiguojančią naktį
miesto gatve.
Iš širdies į širdį
liūdesio ilgesio žingsniais.
Neliesk, kas ne tavo.
Kas ne tau.
Palik už savęs.

2018

 

***

gruodžio 2, 2018

Neslėpk
gyvenimo šešėliais.
Rasos būna
tyros, bet ne basos.
Ir šalnos
tik žiemos išdaigos
Kai ant pečių
skara iš metų bąla
nuo vienatvės tvaiko,
bengališkos ugnelės
siekia jau ne vaiko,
senos rankos ir neboja
nusidegint skaudžiai.
Skaityti pilną įrašą »

Dangaus bučinys

gruodžio 2, 2018
Ant snaigės pūko
bučinys dangaus.
Ant snaigės pūko
žvilgsnis beržo link,
kuriame sustingęs
pavasarinis ilgesys.
Smagiausio balto šokio
sūkuryje žvarba
kalens piktokai
tvirtais ledo dantimis.
Iš snaigės pūko
ištiesta balta ranka
nuglostys veidus jai
plevėsa šiluma.
Ant snaigės pūko
nerimo naktis mėnulį
glamonės tamsa.
Apuokas ūkaus dalią,
įstrigusią pavasarinėj
meilės dainoje.
 

Skaityti pilną įrašą »