Paskiri žodžiai,

žaliosios arbatos tvaikas.

Prie slenksčio

uoliai valaisi kojas.

Įeidamas ir išeidamas.

Džiaugsmo trupinį numeta

paukštis iš padangės

mėlyno aukščio.

Tau žolynėlis meilinasi —

nuspuręs grindinio vaikas.

Praeivis pakėlė skrybėlę,

pasilabinimui metas.

Šitiek drobių baltų primėtė

ruduo ant tavo tako.

Trupinys džiaugsmo tirpo

ištirpo žalioje arbatoje.

Iš paskirų žodžių rudens

plunksna užrašei mintį ant

baltų drobių.

Tebus į praeivio pasilabinimą

tobulas atsakas.

2021

Visu greičiu pirmyn.

Kava puodelyje praaušusi.

Delnai raukšlėti ir

viena vienintelė viltis, suskubt

dar ką nors vėl iš pašaknių

naujai pradėti.

Klaidų suknelę nusimest,

nuogai nubrist į dilgėlyną.

Save iš pašaknių pažint

kaip dorybingą pradą.

Antelės krykia poromis. Tau

žavesys, kitiems tik apmaudu,

kodėl ne gulbės tuokiasi.

Viena vienintelė viltis gaji

dilgėlyne smuiku sugrot,

kai antys poravimąsi šoka.

2021

Nykūs kampai kampeliai.

Vietomis pelėsis žvalgosi

tamsiai pilkomis akimis.

Apmaudauji, kad nieko

nenuveikei žemei ir žmogui,

tik kalbėjai su jais mintimis.

Apmaudauji, kad tau laiko

spiralėje vietos liko nedaug.

Rytas ir vėlei paukštelis

čiulbesiu teigia įtaigiai:

Saulės visiems pakaks.

Senstantys sielos kampeliai,

ar jums manęs ne per daug?

2021

Žadėjai rytą paįvairinti savimi.

Nuplėšti debesį nuo saulės,

Dieną sukvėpinti mėnesiena.

Žadėjai slenkstį į namus nušveist

Asiūkliais iš pavasarinės pievos.

Žvalgausi, o tavęs nėra, tiktai

Aušra įspindo man į langą.

Paukštis medyje kedena sau

Plunksnas prieš giesmę rytmetinę.

Ant palangės žėri vakarykščiai

Lietūs smulkiais lašais.

Įvairovės tavimi nerast, Vėjeli, Vėjau.

Einu pati asiūklių parsinešt

Iš už namų pavasarinės pievos.

Ne dėl tavęs, tik slenksčio dėlei.

2021

Tiesiojoje

Stuburo tiesiojoje,

Ant kantrybės kelmo

Duonos kriaukšlės

Pakramsnojusi,

Soti jautiesi ir judi

Pirmyn su dievų

Palaiminimu.

Delnai rasoti, sukvipę

Smilgomis palaukės,

Kurioje cikados glaudėsi,

Vakaro sulaukusios.

Darnoje su naktimi,

Iš arbatos tirščių

Susikonstruoji laimę.

Aistras paslėpus pažasty,

Pasimylėjimų su

Blunkančia jau pilnatim

Išvengi ir lieka tik

Naktinukių ilgesys.

Ir stuburo tiesioji,

Kantrybės kelmas,

Virš kurio Dangaus

Suplėkusi palaima.

2021

Atidarau duris ir

Išeinu.

Tiesiog išeinu į

Džiaugsmą.

Be išlygų, be sąlygų.

Be kompromisų paso.

Be išrūšiavimo

Į tuos, anuos,

Gerus ir nelabai ar net

Visai blogus.

Einu į džiaugsmą,

Į kiemą

Su jau žaliuojančias

Klevais broleliais.

Tiesiog einu,

Į džiaugsmą,

Sukonstruotą iš

Dabartinio laikmečio

Išdaigų.

Jei nieko apkabinti

Negaliu. Tegul.

Galimybė lieka

Išbučiuot žalius klevus

Už jų rūgštoką

Aromatą.

Einu ir dalinuos

Džiaugsmu, kad gyvenu.

Be kompromisų

Paso.

2021

Nėra tavyje šviesos.

Tik skurdūs blyksniai

iš nuganytų pievų.

Tik sumirgėjimas

rasoj aušros ir vargani

vakariai užkalbėjimai

priglausti mėnesieną

širdimi lig pirmo

prabudimo naktyje.

Žibintų magiška galia

neleist pakilt nuo žemės.

Vizijos, jos vienos myli

tavo susikurtas visatas.

Palaimina netobulą

tave, pakilusią nūnai

į žvirblio aukštį.

2021

Atsilieku, labai atsilieku

nuo kitų, aukštai pasikėlusių.

Nuo tų, kurie mąsto kitaip.

Ir laikrodžius pasuka, manantys

prieš atlekiantį vėją.

Nuo anos jaunystės kalvos

staiga nuriedėjusi ypač skaudžiai,

viską regiu kitaip ir būtinai

sielą rudens dargana aprengiu.

Atsilieku žingsniu, spalvine gama.

Paukšti, kodėl mane tu savo

ryto čiulbėjimu engi?

Gatvėje jaučiuosi lyg neprašyta

viešnia karališkoje puotoje.

Sakysit, aš per daug apie save.

Bet juk aš tik trupinėlį savęs

pamėtėjau prieš nuo jūsų

į mane atlekiantį vėją.

2021

Kreipinys

Manųjų baimių dangau,

pasiųsk uraganą.

Nušluos tas devynias galybes

mano juslių.

Atvers vartus į pragarų pragarą.

Užtrukau savyje.

Nebetęsk tos agonijos būt ir

supūt tiktai savimi.

Ant žirgo Pegaso atlėk į žemę,

kur dangūs virš jos.

Į išraustą gelmę, į prarajų prarają

nusviesk mane

žirgo Pegaso sidabrine pasaga.

Mano baimių dangau,

leisk man gimti iš naujo kregžde.

Kad ir su vienu sparnu.

Pasikartojimai

Pasikartojam rudenio vėsa,

pavasario lietum šiltu ir

vasaros kaitra pasikartojam.

Dar sakome, kad skraidome

margu drugeliu nubraukdami

dulkes nuo pavargusiųjų kojų.

Žiogų rypavimu pridengiam

akis lygu skraiste nuo žvilgsnių.

Surandame save tarpe kitų,

kuriems akivaizdžiai tik mūsų

gyvybingumo ir aistrų pristinga.

Alsuojam Dangumi, Žeme ir

išėjimo pragaištimi, ir klausimu:

Būti ar įsčiose vaisiumi supūti.

Per nakt išderintas juslių stygas

suderinti maldaujam ryto.

Lig vakaro tokia kančia save

visom gyvenimo dermėm kankinti.