15 sausio, 2021
Mano balto sniego.
Aplink tiek daug
Šitos manos.
Po ja pasakų nykštukai
Saldžiai miega.
Prabus, kai karklai
Pavasariu šiltu žaliuos.
Ir mano pėdos
Pavirs rausvoj aušroj
Bala ant grindinio.
O gal rasa žolėj pirmoj,
Iš skausmo gimusioj.
Joje balta snieguole
Vėl pražydusi mana dalia
Šypsosis droviai
Rudens atžariu atkaklumu.
2021

Likimo strazdana

13 sausio, 2021
Ašara nakties,
tu pailsėk
ant mano skruosto
strazdana likimo.
Ryte, kai paukštis
giesmei pasiruoš,
nubrauks tave pirmasis
spindulys pro langą.
Tu naktį parymok
ant mano skruosto.
Mudvi pakalbėsim
apie geismą, nevaldomą
užkrautų metų.
Mes dvi aistringos sesės
su vienareikšmiškai
dar pakilia gaida.
Ašara ant skruosto,
tu pati mieliausia
manojo likimo strazdana.

11 sausio, 2021
Aš – šarka už tavo lango
Su gera atodūsio gaiva.
Skranda iš balto šilko,
O ant sparno nuodėmė –
Nata dienų rudens šile.
Kur žalios pušys
Sekė mudviejų palaimą.
Siautė voverė jų šakose.
Kankorėžius išgliaudžiusi,
Apmėtė mus juokais.
Rinkoms juos į Šventos
Kantrybės taurę.
Deja, pusiau rimtai.
 
Dabar aš tiktai šarka
Už tavo lango su rudeniško
Vėjo plėšoma skranda.
2021

11 sausio, 2021
Jaunystės šlamesys,
Vaikystės skaidrus juokas
Ir ta brandos tyla savy.
Senatvinio marazmo šokis
Su uždelsta aistra mylėt
Ir būti mylimai bent jau nakties.
Kažkas išjuoks už šiuos žodžius,
Nubrauks gaižia ironija dienos.
O man nė motais.
Save be išlygų išdalinu, išdovanoju
Aitria šermukšnio uoga.
2021

10 sausio, 2021
Ant lūpų tarpsta
ryto bučinys.
Šerkšnu pražydęs,
klevas purto šaką.
Truputis lėkšto melo
pasaldina vienatvę.
Ir tirpdo laiką, rudens
margajam sakalui
sugrįžt į Žemę.
Vėjavaikiškas lapų
kuždesys į ausį
sužadina aistras
vienišai nakties žvakelei.
2021

9 sausio, 2021
Nenoriu pasikartoti, bet pasikartoju kiekvieną rytą. Kaip aušra, kaip diena ir vakaras, kaip naktis, nusileidžianti ir prispaudžianti juoda tyla miestą. Kas mane skatina kas rytą rast, ką parašyt, susukt, kurt ar tiesiog išliet iš savęs. Ir skubėt skubėt. Į vis labiau artėjančią išėjimo akimirką. Neverta rašyt klaustukų, nes atsakymo neturiu ir nelaukiu iš niekur, iš nieko. Vis dažniau aplanko apatija, nuovargis ir jausmas, kad nesu jau realybėje, šioje, kur man jau nejauku, kur netinku, nepritampu prie nieko. Bet ir kitoje greičiausiai nelemta pritapt net ta fizine dulke. Per daug manyje likę to paaugliško maišto: Atstokit nuo manęs su savo noru iškvost, sužinot, priderint mane prie savęs, prie aplinkos, aplinkinių ir etc. Leiskit man pasilikt tuo AŠ, jį mylėt, puoselėt, su juo draugaut, gult, keltis, eit pasivaikščiot, išgert kavos, iškeikt jį ir vėl glaust. Sudėtinga. Sudėtingiau nebūna, nes nesu sterilioje aplinkoje nuo kitų. Ima ir prireikia tą savo AŠ prispaust, primint koja, net kartais paniekint. Nesuprantu savęs? Klaustukas. Taip, momentais ne ir momentais nesutariu su savimi. O jūs tai kitokie, visuomet derinyje su savimi, su tuo savuoju AŠ. Pavydžiu, nors gal ir ne. Taip galima pavirst pilka dėme tarp kitų tokių pat pilkų dėmių. Vaikščiojančių, niurzgančių, nepatiklių, bet prisitaikančių, nes, girdi, kitaip nevalia, nedera, negražu, nekilnu ir vėl etc.
 

Skaityti pilną įrašą »

8 sausio, 2021
Iš savo sapno
Į tavo sapną
Baltuoju dobilu
Melsvosios prigimties.
Nenuoramai gegutei
Atkakliai būsimus
Metus kukuojant,
Klevas liepia
Neliūdėt.
Ir sako, šakos vėl bus
Žalios, iškarpytais lapais.
Susipins sapnai,
Baltuoju dobilu ir
Glamonės melsva dangaus
Prigimtimi.
Paleis žiaurusis grindinys
Basus pavaikščioti
Pavasario atolais.
Tiktai kodėl tuomet toksai
Bejausmis šaltas sniego
Girgždesys po kojomis?
Ir tu vis nusuki šalin
Melsvo atspindžio akis?
2021

6 sausio, 2021
Vėjau,
pasikeiskim vietomis.
Pabūk sėslus.
Ir priimki tą gyvenimo rūstybę,
krentančią ant mano
jau žilos galvos.
Vėjau,
pabudėk tu už mane
kiekvieną vienišumo naktį ašara.
Rytas kruvina aušra pramerks
tavas akis.
Vėjau,
siausdamas nė karto nepaklausei,
kiek pasaulių slypi mirtingumo
iškankintos mano sielos gelmėje.
Pasikeiskim vietomis.
Nulėksiu paieškoti saulės,
paukščio dar nepalaužtais sparnais.
Vėjau,
parymoki už mane prie lango naktį,
į žvaigždėtą dangų
mintimis sudėdamas
visas bėglias viltis.
2021

3 sausio, 2021
Kažkuriame žingsnyje
pravirko džiaugsmas.
Šluostosi ašaras
zylės ištiestu sparnu:
Neverk, bus dar pavasaris,
vasara, net ruduo.
Varveklio tiesos pačios
skaudžiausios, iki širdies
aštriu kampu.
Kažkuriame žingsnyje
džiaugsmas virto į ašarą.
Zylės sparnas sudrėko.
Šildo jį savo snapu.
Melsvas rytas pakibo
medžiuose.
Kažkuriame žingsnyje
bus šviesu.
2021

3 sausio, 2021
Viskas iš Dangaus
ar Žemės?
Ta balta mana
su purvo priemaiša
po kojomis.
Tas balandis, pilkas
kaip ankstyvojo
pavasario diena, velka
sparną, negalėdamas ar
nenorėdamas savęs
nuo grindinio atplėšt.
Truputis šviesos
iš ryto saulės.
Su ryškiu raudoniu
ant sulinkusio peties.
Nuo Dangaus ar Žemės
spaudi saujoje
naują dieną, vieną dieną
dar gyvenimo vilties?
2021