Pastebėk mane,
akies krašteliu.
Aš ne tavo vizija.
Net ne muselė
ant tavo stalo.
Ir jau tikrai
ne duonos riekė
pasotinanti alkį.
Pastebėk mane,
praeinančią gatve.
Sureaguok
į mano dvelksmą
vėlų rudens vakarą.
Vėjas lankstosi
į mano tykią šneką.
Užsidega drovos
žibintai naktyje.
Pasivyk mane,
išeinančią į nebūtį.
Atsisveikink ir
be liūdesio širdy
iškelki šaunią puotą
su nakties drugiais.
2020
(Skiriu sūnui)
Tebūnie tau šviesa,
man tamsa ir
purvinas lašas
nuo pūvančio stogo.
Atbraila atkakliai
siekia mano kūną iki
nulio suniokot.
Aš dabar tokiam etape,
kai viltis pakibo nuo
atbrailos žemyn galva.
Grindinys nepriims
nemarios sielos šviesos.
Jai skirti mėlynuojantys
amžinieji dangūs.
Aušroje vyturys sudėlios
gyvenimui psalmę.
Skaityti pilną įrašą »
Perbraukiu per save
rudenėjančiais pirštais.
Šitiek dulkių prilipę
gyvenimo taku
per ilgai vaikštinėjant.
Vienišumo voratinklis,
ir tas sutankėjęs
šydu uždengė veidą.
Neįžvelgt kitiems
jame nei skausmo,
nei drovaus džiaugsmo.
Laimės akibrokštais
nukarę lūpų kampučiai.
Ruduo, kodėl kas rytą
neatsiklausęs pratęsi
mano gebėjimą į būtį?
Rudenėjantys pirštai,
nevaikiško negrabumo.
Didelis dulkių sluoksnis,
akyse regėjimo suirutė.
Tik širdies susitraukimai
niekaip nemažta.
Paukštis audronaša joje
gyvenimo geismą prikelia.
Dulkių stulpu pavirst
ar jas išbarstyt pavėjui?
2020
