Anapus

Kvepia mirtomis.

Anapus saulė ritinėja

susvetimėjusį spindulį.

Per nuotolį

mėgaujiesi ryto kava.

Nes priimtinė dorybė.

Žinai, kad

pačiumpi dienos duonos.

Sušveiti nugvelbtą kąsnį.

Artuma mama

per atstumą paglosto

blunkančius skruostus.

Apatijoje

panardini save į vakarą,

smilkstantį dvokia cigarete.

Nakties išganymas.

Sapne prisišauki naktinukes

iš nuodėmingos praeities.

Kodėl naktinukės

net per atstumą sukvimpa

anapusinėmis mirtomis?

2022

niekuomet

niekam niekuo nebuvai

tik braidei prie kranto

mėgindama kojomis

susemti jūrą į save

vietoje gintaro rinkai

akmenėlius į saują

kad paverstum kažkuo

ko dar pati nežinai

 

klampu

mintys sunkios

nerangios

kaip ir mano eisena

klupinėju

ant nelygaus grindinio

keliu save

tiesiuosi į dangų

kuriam aš tik viena iš

daugelio

iš kurio atjauta saulės

trupiniu

nelygumai ir ten žaidžia

neregys neregį veda

levandos

ten kur levandos

dygsniuoja lauką

už miesto ribų

akimirkos pagaili

pačios savęs

sustoja atokvėpiui

prigula savęs dėlei

levandoms be adatų

dygsniuojant lauką

akimirksniu

pričiumpu nuotaikas

sprunkančias

levandų viršūnėmis

nuogos

įdegusios saulėje

slysta delnais ir …

įstringa raukšlėse

pričiumpu jas

akimirkoms nuėjus

pogulio

grąžinu į viršutinę

skalos padalą

 

Ornamentas

Pribloškianti tyla aplink.

Ir tas vangus skambėjimas

žolės atodūsių

lyg išpulsuotų skausmą

ligi pat aukščiausių debesų.

Į grindinį dviem kojom

įsirėmusi, apsukriai laikaisi

Žemės rutulio.

Norėtumei, geidautum sau

paukštiškos dalios?

Sutverta kitaip. Rugiagėliu

suknia pasidabinusi,

ruginės duonos kvapu girta.

Ir Žemės rutulys po kojomis

kietuoju grindiniu.

Pribloškiančioj tyloj ir jis

išdūsauja aistras, įtryptas

naktį pilnatvės paieškoje.

Įkvėpk

Žeme, Tu įkvėpk mane

dar vienam atodūsiui,

su sodo šėlsmu.

Prie akmens suklupusi,

siela vaitoja:

Kurgi dingo ieva prie

suklypusių vartelių,

kur pasviręs senas beržas

su varnėnais inkile?

Nėra tėvo obelingo sodo.

Medžių šėlsmo nebėra.

Žeme, Tu įkvėpk jėgų

dar vienam atodūsiui.

Iš akmens akmuo,

siela pilna rudens lietaus.

Žeme, obuolį paritink

man po kojomis

nuo saldžios alyvinės obels.

2022

kai

būt ar nebūt

dienoje ir naktyje

kai susibėga viskas

iš smėlėtojo buvo

ir rūškano dabar

nukreipt savo žvilgsnį

į nežinomą bus

raškyti obuolius kurie

prinoks ateityje

man tinka viskas iš buvo

ir iš dabar yra

net jei nuo jų tarp dantų

girgžda žvyras

tinka man tik ne žemei

skrupulingai renkančiai

viską iš buvo ir yra

linkstančiai nuo jų svorio

nežinioje ar

noks obuoliai ant obelies

ar bus kas juos raško

2022

bet

suvirpint visas jusles

savo ir kitų

elementariu žodžiu

nuo pakylėto grindinio

ištaškyt visas balas

supuolusias po lietaus

pasakyt kažką ko niekas

nesupras be išnašų

po painiu tekstu

norėt pasakyt ir pasakyt

du skirtingi gebėjimai

tas paprastutis bet

suvirpina orą aplink jusles

reikalauja pratęsimo

kas po to bet

kokia prognozė gyvenimui

mano juslės nervinasi

nerasdamos sau atsakymo

2022

vienu du

jei nėra balkono

yra durys

į erdvę su vaizdu

į mistiką

su magiška potekste

vienu du

peleninė ant palangės

dvi nuorūkos

krūvelė pelenų čiaudi

palankumu

kur džiovinti skalbinius

jei nėra balkono

tik durys atsidaro į vidų

o tenai …

vienatvė ir tu vienu du

2022

Primink

Tu primink man,

kai man vėl bus šešiolika,

aštuoniolika kai bus

ir vėlei bus dvidešimt.

Apgaubsiu save šilku iš

rugiagėlių mėlio ir

sukvipsiu rugiais iš laukų.

Tu primink man

tą mūsų meilės rugpjūtį

su žiogais žolėje.

Vaikėsi vėjas vėjavaikis

pražilusią pienę pievoje

lig pačių paryčių.

Tu primink man per naktis

gliaudytą riešutą

ir antelių poravimąsi ežere

nederamu laiku.