Meilė apie save

Sekundės dalį

aš tavo saujoje

balta šalta snaige.

Į vasaros giedriausią

kilti taikiau dangų.

Kodėl tiek darganos ir

tiek žiemos lietaus?

Reklama

Po nakties serenados

Po nakties savitos serenados
sugriūva tyla,
į bežadį miesto mūrų stūksojimą
širdimi atsitrenkusi.
Kaprizinga dalia,
save savitai suvokiančio vaiko,
susivėlusi ieško prasmegt, nebūt,
o gal būt, tik ne šešėlyje arogantiško,
sula verkt pasiruošusio beržo.
Sakai, ateini į šauksmą
klystančių, slystančių, klumpančių?
Netiesa, ne padėti norėdamas.
Jų vargus, jų klaidas viešumon, juos
pačius veidu į purvą.
Pajuoka išdidžiai vaikšto tavo sieloje.
Skurdo neteko pačiam valgyt, uostyt.
Po nakties serenados
net per adventą atlaidumo atleidimo,
užuojautos vėjai,
tiems, kas turi daugiau, palankūs.
Į miesto pakraščius, už jų ribos neužklysta.
Nes jie žmogaus veidrodiniai atspindžiai,
save mielai
prie gerbūvio laužų šildantys.

2018 gruodis

Mažakalbis dangus

Mažakalbis mano dangus
virš parko alėjos.
Buvo vakaras ir
žvaigždė valiūkiškai mirksėjo.
Buvo lauktas žodis
ant lūpų sodraus raudonio.
Sušmėžavo be garso.
Liko tyras, nesutryptas melo vėjų.
Buvo dangus,
mažakalbis virš parko alėjos,
ligi šių dienų neišduodantis,
neišduotas.
Liko žodis
ant sodraus lūpų raudonio
laukt tikros širdies šviesos,
be valiūkiško
lengvabūdės žvaigždės mirksėjimo.

2018 gruodis

Savimi išdabinta būtis

Savo rytą

puoši savimi.

Savo žingsniais

į grindinį

snaudžiančio miesto

prisakai neprarasti vilties,

lietui plaunant tavąją gyvastį.

Tas trapumas džiaugsmo

ankstyvuoju rytmečiu.

Tik lašais krinta tyliai

į ištiestą delną.

Pažadėkim dar kartą,

bus viskas gerai

ir nuo kalno,

iš sekundžių supilto,

riedėsim lėtai,

savimi išdabindami būtį.

Mėtom kvepia

patižusio sniego laukai,

ten, už miesto, kur

pušų žalioje aimanoj

žaidžia voverės

linksmą išgliaudytų

kankorėžių mūšį.

 

2018 gruodis

Sniegas ir sniegenos

Todėl, kad sniegas

ir todėl, kad sniegenos

neranda sau peties.

Tik blyškūs debesys

pridengę vaiskų mėlį

suklupti verčia

vienišo žmogaus po miestą

besiblaškančias viltis.

Virš trupančių, gal irgi

iš vienatvės, mūrų

pakimba rytą vakarą

ištįsę ilgesiu ūkai.

Iškritęs sniegas pats

nuo savo šalčio gūžiasi.

Sužvilgęs netikėtoj saulėje,

prisiglaudžia ištirpti

ant sniegenų krauju

pravirkusios širdies.

 

2018 gruodis

Už dangaus

Būsiu už dangaus,
už to beribio ploto
su žvaigždėmis
ir mėnesio žaismu.
Apkartę žemės žolės,
virto nuodu ne iš savęs,
nuo žmogiškųjų apkalbų.
Gražiausioje planetoje
telikę iš įtūžio ir melo
suregzti tinklai.
Net miglos bijo liesti žemę,
kurioje akmeniui
patapo per kietai.
Raiba antelė baimingai
glaudžiasi srauniam upelyje,
o plunksnos suteptos purvu.
Grakščios gulbės pasimetę:
išlikt didinguoju paukščiu
ar virst krankliu.

Gerumo sakalai

Tegul bus gerai.
Ir tebus ramybė
saulei tekant
virš gatvių rimties.
Tebus sakalai per toli
nuo namų ir manęs nenuklydę.
Tegul bus jie man
dosniais gerumu aitvarais.
Pasimelsim kartu,
jie sparnus ligi mėlio ištiesę,
aš priklaupus prie slenksčio išeit.
Šitiek visko paliko už laiko,
nuskrido su džiugesio vėjais.
Skausmo nebuvo per daug.
Marios ašarų sūrios,
žvakelės lig sielos
ne švelnumo ugnimi sužais.
Sakalai sakalėliai vakarą vėlų
į tamsųjį langą gerumu pabels.
Viskas bus lyg iš pasakos
ir nebus… per vėlai.

2018 gruodis

Gruodžio iškalbėjimas

Neliesk mano liūdesio
ironijos pirštais,
nebraukyk per jį kreiva šypsena.
Ūkanos laikinai būna tirštos,
pakyla ar krenta
ir vėlei skaidru.
Neliesk mano ilgesio
žodžiais ″išminčiaus„,
užspaudusio savo aistras ir jausmus.
Iš ilgesio debesys
išlydami krykštauja
spinduliu saulės kaitrios.
Ant žemės peties,
ant užmigusio gluosnio
sudėsiu, ką neša lemtis.
Pavasaris bus ir
klykaus upės ledonešiu
po užsitęsusios rimties.
Į širdį sugrįš, kas buvo išėję
speiguojančią naktį
miesto gatve.
Iš širdies į širdį
liūdesio ilgesio žingsniais.
Neliesk, kas ne tavo.
Kas ne tau.
Palik už savęs.

2018

 

***

Neslėpk
gyvenimo šešėliais.
Rasos būna
tyros, bet ne basos.
Ir šalnos
tik žiemos išdaigos
Kai ant pečių
skara iš metų bąla
nuo vienatvės tvaiko,
bengališkos ugnelės
siekia jau ne vaiko,
senos rankos ir neboja
nusidegint skaudžiai.

Dangaus bučinys

Ant snaigės pūko

bučinys dangaus.

Ant snaigės pūko

žvilgsnis beržo link,

kuriame sustingęs

pavasarinis ilgesys.

Smagiausio balto šokio

sūkuryje žvarba

kalens piktokai

tvirtais ledo dantimis.

Iš snaigės pūko

ištiesta balta ranka

nuglostys veidus jai

plevėsa šiluma.

Ant snaigės pūko

nerimo naktis mėnulį

glamonės tamsa.

Apuokas ūkaus dalią,

įstrigusią pavasarinėj

meilės dainoje.