Viskas buvo nerealiai gražu,

kol nepatekėjo mėnuo

ir nenukrito rasa ant žolės,

po kuria žemė sapnavo tylą.

Kvepėjo medumi lauko gėlė,

nerealių spalvų ir atspalvių.

Bet patekėjo mėnuo ir …

nukrito rasa ant žalios žolės,

pažadindama žemę aistrai

mylėt ir būti mylimai.

2021

Prierašas

Argi būna vasarą sniego,

o žiemą lietaus?

Būna. Ir būna, kad

Dangus nusileidžia į Žemę,

o Žemė pakyla į Dangų.

Ir svaidosi priešpriešomis ir

meile lyg kamuoliu.

Dar būna gyvenimas priešokiais,

pagal Zodiaką ar pageidavimą.

Ir dar būna, kad žuvis

sėkmingai gyvena ant kranto,

pelekus papuošusi kurpaitėmis.

Žmogus, paniręs po vandeniu,

kvėpuoja žiaunomis.

Žmogus – amfibija. Arba kitaip –

mokslinė beletristika,

su prierašu: Viskas įmanoma.

2021

Išbėgs iš krantų upės.

Šermukšnis pravirks

raudona rūgštimi.

Viskas buvo iš anksto

sumąstyta įdomiai,

nepaliekant būčiai

būt kitokiai,

subtilesnės apimties.

Iš meilės gimęs vaikutis,

verks ir juoksis, ir

krykštaus, nes taip

numatyta prigimties.

Žvalumo uoga

pasivaišins paklydęs

apleistame uoste ir

suvoks: Vienatvėje

išsimaudyt iki nuogumo

ne visuomet prapultis.

2021

Iš miesto gaudesio

pasiimi tik miesto gaudesį.

Ne taip, ne ten užaugai.

Be kaltės lieki kalta.

Dangaus apvaizda, sako,

visus vienodai saugo.

Kodėl tuomet po tavo

kojomis tokia dygi rasa?

Ir lietūs ligi kaulų čiulpų

skausminga persmelkia,

kai kitiems nukrenta tik

gaivinantys lašai.

Iš miesto gaudesio į

miesto kasdieninį gaudesį.

Ar būtum tu džiaugsme,

ar skausmas laužtų,

eini tuo pačiu, tik tau skirtu

šaligatviu. Nuo kito atskirta

esi judria gatve.

Pasidabintum nejautra, bet

ryto rasos tokios dygios.

Ir lietūs, tulžingi lietūs

kaulų čiulpus engia.

2021

ne mano

tai ne mano ilgesys

tik duris kaimynas tranko

negalėdamas nakty užmigt

tai ne mano nerimas

tik vėjas klevų viršūnes šiaušia

įstrigęs jo žalsvoje prigimty

tai ne mano skausmas

tai tik miesto gaudžiančia gatve

vaikšto vaiko verksmas

viską išsūpuoju širdyje

ir paleidžiu vaikštinėti eilėmis

paieškot saulėto kranto

2021

Ekspromtas

Dar neužbaigei savęs.

Dar tik pradėjai slyst

Į savo baigtį.

Klaidų ir nuodėmių

Pagalvę po kojomis sau

Pasidėjai, kad griūdama

Į jas vėl nesusižeistum.

Raudojo aušros vakarų,

Šilkinių, su mėnesienos

Įspaudu Danguj ir Žemėje.

Neužbaigei savęs,

Tik į tą pusę slystelėjai,

Angelams pradėjus pūsti

Išėjimo ragą.

2021

Baimė

Saulė vakarop.

Apninka šėtoniška baimė

likt vienai su savo savimi.

Keroja šėtoniškas noras

išbraukt iš atminties miesto

įkyrėjusią panoramą.

Nieko jame nėra, tik avilys

žmonių, nuo savęs sudirgusių.

Šėtoniškas tingėjimas

užgula pečius visu svoriu.

Kas buvo, kas yra, kas bus

toks netobulas derinys.

Nes saulė vakarop.

Nes lieki su savo savimi.

Ir be patikimos atramos:

To prakeikto miesto smogo.

2021

Apibūdink mano žvilgsnį.

Vienu žodžiu dar negirdėtu.

Tokiu, kad širdyje neliktų vietos

negatyviems jausmams.

Kad net Dangus išsivaikytų debesis,

žvaigždes sukeistų vietomis

ir mėnulio tamsią pusę

priverstų, žibintams degant, sušokti

nudistų paplūdimyje meilės

išbrokuotą tango.

2021

O man, žinai,

tas pats.

Gal aš tiktai šešėlis

tavo laiko tarpsnyje.

Bet juk be jo nebūna

nė žmogaus.

Permatoma skraiste

prisidengiu nuo saulės.

Ir pasilieku vaikščioti

po tavo laiko tarpsnį

su šituo:

O man tas pats.

2021

Dieve,

kaip seniai tas buvo.

Kaip seniai pirmu riksmu

pakedenai tu šį pasaulį.

Manei, kad visos volungės

giesme sukris po tavo kojomis,

o tu tik bėgsi kloniais,

smilgas lankstydama kvatosi,

manydama gyventi amžinai.

Duris į praeitį koja užtrenkusi,

į ateitį žvelgi pro tankią miglą.

Balsingos tavo volungės

nuskrido garbint melsvą Dangų.

O tu likai balastu žemėje

voliotis joms po kojomis.

2021