Apgaubk mane

tankiu šilku.

Nuo nendrėto tvenkinio

su antimis.

Dygiomis ražienų lūpomis

bučiuok mane,

kol ryto saulė suplėšys

į skutus tas

balto šilko ūkanas.

Aš, iki senėjimo užaugusi,

svaigstu iš meilės

tau vieninteliam, trapiam

tikrumo angelui,

nederinančiam žingsnio

prie manęs.

2021

Derinys

 

Buvo

stilingas rytas

su pasenusio vakaro

priemaiša.

Rankinė buvo madinga,

veliūro, ne odinė.

Už stilingą rytą

sukalbėjai maldą,

akimis į mieguistą Dangų.

Paukštis

aukštai praskrido,

giesmės trupinį įmetė

į prasegtą ne odinę, tiktai

veliūro rankinę.

Stilingas rytas su

pasenusio vakaro priemaiša

keistoko derinio.

2021

Laimingi

Susibėkim, Dangau,

susibėkime ryto džiaugsmui,

vakaro skausmui.

Šilauogių toks saldumas,

toks gardumas medaus

bus šių metų vasaros.

Nusileisk lig manęs

beržu palaukės, aš pakilsiu

lig Tavęs dulkele su vėju.

Iškalbėsime viską, kas

graudžiai rasomis

į nakties tylą byrėjo byrėjo.

Tu pakilsi į savąjį aukštį, aš

nukrisiu dulke ant grindinio.

Būsim kas sau laimingi.

2021

Tegul kraujuoja

Primink man, kad esu.

Burtažodžiais, raktažodžiais primink.

Savu juoku ir apmaudu už

rūškanas mintis saulėtai kaitrią dieną.

Save surinksiu vėlei gyvybingai sveiką.

Žvalumo gėlę užauginsiu savyje.

Pakelsiu taurę, sklidiną šermukšnių vyno,

už tavo šmaikščią sielą.

Tiktai primink man, kas kartą vakarėjant,

kad esu gyva.

Tegul kraujuoja skausmas.

2021

Sudėtinga išlaukt,

kai nuo medžių krinta lietus

ir subliūkšta į per kietą galvą.

Pasistengi išbūt

akimirkos akivaizdoje gerai

matomu atspindžiu lašelyje,

kuriame vėsa pulsuoja.

Bekraujė, bekvapė, besielė.

Laikina būtimi.

Tavo, ir kitų tyliam apmaudui.

Sudėtinga, bet išlauki

ir supranti:

Bejėgiškumas ne tas apavas,

kad nesutrintų nuospaudų,

judant per ilgu gyvenimu.

2021

Atėjai, kad išeitum,

pakilus vėjui ar rytmečiui

auštant be vyturio giesmės.

Atėjai, kad pasakytum,

niekuomet nemylėjęs, tik

gailingoj rasoje suvilgęs

širdies jausmus.

Bus diena ar naktis, kurioje

pasaką seks mėnuo,

pjautuvu rėždamas Dangų į

kelias nelygias dalis.

Atėjai, kad palaimintum ir…

sudarkytumei skliautą, po

kuriuo man gyventi iki mirties.

Buvo iškalbinga tyla ir žodis,

ir juokas, apgirtęs nuo savęs

paties. Ir tavo žingsniai

tolstantys tolstantys gatve,

kurioje įstrigo pavasariai

su rudens tobula išmintimi.

2021

Nebūsiu amžinai.

Dūgs bitės, suprakaitavusios

nuo vasaros kaitros.

Ir atsisuks į amžinąją saulę

sodrieji pievų dobilai.

Mažais žingsneliais apeis

pievas ratu vaikelis, ieškodamas

taškelių ant boružės sparno.

Septynias nuodėmes atleis

rūstus Dangus, palaimins lietumi.

Amžinybės melas

ir vasaros baigtis lankstysis viens

kitam iki rudens.

Pabaigoje pradžia ir bus pradžia

kažko, tenai, kur

bitės dūgs vaikeliui, pranašaudamos

ne amžinąją vasarą.

2021

Manimi apsirengęs likime,

kyli į pusnuogį Dangų.

Ne tau mano veržlumas,

mano sielos iškalbėjimai.

Paleisiu tave aprengtą, kad

nesušaltum nuo žemiškų vėjų,

kad Dangų pasiektum saugiai,

maldas iš kraujo purslų sudėsiu.

Kilk be manęs į Dangų, likime.

Aš – Žemėje liksiu,

ūkanų saugomam guolyje.

2021

Jau tas klevų žydėjimo šėlsmas.

Jau tas antelių rypavimas į dangų.

Aušra veda rytą už rankos žvyrkeliu,

smilgoms lietaus pažadėtu.

Eisim po vieną prie upės,

stačiuoju šlaitu palypėsim į aukštį.

Užuovėjos nesusikūrėme, voratinkliu

dangstėme naujagimį jausmą.

Ką išrypavo antelės, ką iššėliojo

žydintis klevas, viskas lietaus malonėje

žvyrkeliu žemyn nukrypavo.

2021

Šviežutėlis jausmas,

dar neapgautas žodžio.

Dar nepaliestas ranka.

Lyg plutelė duonos nuo

vaišingo stalo kvepianti

medum ir ajerais.

Baltų miglų sparnais

į žemę ligi pusės smenga

ir lieka ligi vakaro

sielotis, kad vis tiek praeis.

Kad liks tik atšvaitu,

kvapnaus jazmino dvelksmu.

Šviežutėlis jausmas,

užgimęs naktyje, kai sapnas

spraudėsi į per ankštą,

bevaisį sielos guolį.

Pluta ar duona, ar abi viename.

Svarbu neliesti jų

nei žodžiais, nei ranka.

2021