***

19 vasario, 2020
Mano žodžiuose
maža Dievo
ir angelų
baltais sparnais.
Velniai
verda smalą
iš mano klaidų.
Juodą, dvokiančią.
Neperžengt man
per ją
į upelį, meiliai
almantį pažadais
apie rojų
už pragaro vartų.
Mano žodžiai –
ne įkaitusi žarija,
tik juose kiek
per maža
dieviško prado.
2020

Rūke klaidu

18 vasario, 2020
Paklysiu, vėl paklysiu
rūke prie tvenkinio
už sodo prie namų.
Kas sakė, kad klaidu
tiktai jaunystėje?
Klaidu, kai senos pušys
pasimeta tarp vėjų keturių,
skubėdamos sugrįžti
pėdomis vaikystės,
numesdamos tuščius
kankorėžius lyg naštą
nuo pavargusių šakų.
Pilki rūkai, rasos lašais
pavirtę, sukris į delną
tarp gilių raukšlių.
Paklysiu, vieną rytmetį
rūke paklysiu, išėjusi
prie tvenkinio su ančių
nardančiu pulku.
Klaidų bangelėmis gilyn
nuslysiu, su tėvo išmintim,
kad visuomet rūke klaidu.
2020

Pilkoji pelė rudeninė

18 vasario, 2020
Krentantys lapai rudenį –
mano dienų didybė.
Kas tarė, būsiu pilkoji
pelė, rugiuose pasiklydusi?

Skaityti pilną įrašą »

***

17 vasario, 2020

Pastebėk mane,
akies krašteliu.
Aš ne tavo vizija.
Net ne muselė
ant tavo stalo.
Ir jau tikrai
ne duonos riekė
pasotinanti alkį.
Pastebėk mane,
praeinančią gatve.
Sureaguok
į mano dvelksmą
vėlų rudens vakarą.
Vėjas lankstosi
į mano tykią šneką.
Užsidega drovos
žibintai naktyje.
Pasivyk mane,
išeinančią į nebūtį.
Atsisveikink ir
be liūdesio širdy
iškelki šaunią puotą
su nakties drugiais.
2020

Viltis

17 vasario, 2020

(Skiriu sūnui)

Tebūnie tau šviesa,
man tamsa ir
purvinas lašas
nuo pūvančio stogo.
Atbraila atkakliai
siekia mano kūną iki
nulio suniokot.
Aš dabar tokiam etape,
kai viltis pakibo nuo
atbrailos žemyn galva.
Grindinys nepriims
nemarios sielos šviesos.
Jai skirti mėlynuojantys
amžinieji dangūs.
Aušroje vyturys sudėlios
gyvenimui psalmę.
Skaityti pilną įrašą »

Sutarimas

16 vasario, 2020
Sutarkim,
kad sniegas šaltas
ir ledu slidu keliauti.
Pavasaris kvepia
žydinčiais karklais,
sula išplauname ne širdis,
suteptus delnus.
O paskui mylėdami
paskęstam levandose.
Ir nusivalom kojas
į tikrąjį meilės Dangų.
Rudenį draskom
nuo savęs voratinklius,
naktų juodą prakeiksmą.
Išbalusios miglos
parausta fone jausmų,
nevilties pramanytų.
Suskausta,
oi kaip suskausta
širdies plotmėje ir
vėlei baimingai nurimsta.
———————————-
Nyku
vienam gert aistrų vyną
ir vyti šalin nuo savęs
jūros sūriąją bangą.
2020

Lėkšta

14 vasario, 2020
Sumažinti save.
Iki nebūvimo.
Jau ne iki dulkės.
Leist išsivalyti
nuo savęs
užsiteršusius kitų
kvėpavimo takus.
Neberopot skruzde,
į šapą įsikabinus,
paleisti kregždės
žvitrų sparną.
Nežalot jo savimi.
Pačiam nušluot save
nuo miesto grindinio,
nuo žemės plutos.
Dangus taps mėlynu
ir saulė nusijuoks.
Čiobrelių arbata
lėkštas mintis gaivinusi,
verčiau sumažinki save
ligi pilno išnykimo.
Tegul alsuoja aušros
pavasarių tyra sula.
 
2020
 

Šulinys

13 vasario, 2020
Į gyvenimą
kaip į giliausią šulinį.
Tik vandenys jame
su priemaišomis ūkanų.
Ir toks šalvenimas
žiemų savaip įdūkusių.
Bet gal be jų nejaustum
poreikio judėt gyvenimu.
Mylėti jį, net jeigu
kaštai tau per dideli.
Ne lašą, kibirą vandens
per dieną išgeri,
o šuliny – jo per kraštus.
Jauti, pulsuoja tavyje
kasryt atkutęs po nakties
arterijoje karštas kraujas.
Ir vėl neri į gilų šulinį
vandens su priemaišom
iš darganotų ūkanų
lig soties, ligi pamišimo
godžiai atsigert.
2020

Amžino jausmo ilgesyje

12 vasario, 2020
Keista rudens anatomija.
Blaškosi savo vėjyje
margo lapo vizijomis.
Kas kartą atsikartoja
lietumi į miesto grindinį.
Valkatos siela turtingas
benamiu šunimi vaikšto.
Akyse pavasario karklų
kasmetinis žydėjimas
ir aš – meilės žemei vaisius.

Skaityti pilną įrašą »

Pamąstymas verlibru

11 vasario, 2020

Perbraukiu per save
rudenėjančiais pirštais.
Šitiek dulkių prilipę
gyvenimo taku
per ilgai vaikštinėjant.
Vienišumo voratinklis,
ir tas sutankėjęs
šydu uždengė veidą.
Neįžvelgt kitiems
jame nei skausmo,
nei drovaus džiaugsmo.
Laimės akibrokštais
nukarę lūpų kampučiai.
Ruduo, kodėl kas rytą
neatsiklausęs pratęsi
mano gebėjimą į būtį?
Rudenėjantys pirštai,
nevaikiško negrabumo.
Didelis dulkių sluoksnis,
akyse regėjimo suirutė.
Tik širdies susitraukimai
niekaip nemažta.
Paukštis audronaša joje
gyvenimo geismą prikelia.
Dulkių stulpu pavirst
ar jas išbarstyt pavėjui?
2020