Nebijau.
Audros, ateinančios
suplukusia gatve.
Pakels tik dulkes,
troškulyje skendinčias
ir išblaškys giliai
užstrigusias geisme ar
liūdesy mintis.
Nuo Žemės krašto
kojomis remiuos į seklią upę,
su vienu vieninteliu krantu.
Be baimės
paskandint save įžūlios
bangos gelmėj.
Audrų šėlsme
pakeliu save lig mistinio
Žemės (ne)kaltumo angelo.
Juo skubu lėtai,
kasdienybės stumiama,
manu krauju iš lėto springstančia
rūsčia gatve.
2020
Parašykite komentarą