Skubanti Žemės angelu

Nebijau.

Audros, ateinančios

suplukusia gatve.

Pakels tik dulkes,

troškulyje skendinčias

ir išblaškys giliai

užstrigusias geisme ar

liūdesy mintis.

Nuo Žemės krašto

kojomis remiuos į seklią upę,

su vienu vieninteliu krantu.

Be baimės

paskandint save įžūlios

bangos gelmėj.

Audrų šėlsme

pakeliu save lig mistinio

Žemės (ne)kaltumo angelo.

Juo skubu lėtai,

kasdienybės stumiama,

manu krauju iš lėto springstančia

rūsčia gatve.

2020