Paskirki man
bent vieną žvilgsnį.
Žingsniu priartėk.
Toli linguoja gluosnio
šakos susivėlę.
Ir šitaip pasikėlęs
pučia vėjas iš parko,
su mieguistu fontanu.
Paliesk mane, tau
gyvastimi pulsuojančia.
Vienu žodžiu, atodūsiu
į nubrauktus jausmus.
Aš jau nerūstauju.
Tuščių ambicijų lietus
seniai praėjo,
nepalikęs purvo pėdsakų.
Manyje švaru.
2020
Parašykite komentarą