Grąža

Tai tik pokštas
ryto kasdieninio,
šalnų akibrokštas
rudens fone.

Miesto parkuose
fontanai tyli
po vasaros darbų.
Dienos ritme
širdies akordai blausūs,
lyg būtų nulieti
ant drobės akvarele.
Nereikia garsiai
tarti mano vardo.
Ir pakantumo man
paglostyt nekantriais delnais.
Bučinys į skruostą
tai tik saldi akimirkos paguoda,
nesutepta ironijos gaida.
Aš viską priimu, ką
iš savų gelmių man duodi,
o po sekundės
tau atgal sugrąžinu.
2017 – 10 – 28