Atodūsis

Einu
saulėtekio apglėbti.
Užuomina į rytdieną
rasa ant lango virto.
Šio ryto žingsniuose
girdėt įniršęs liūdesys.

 
Save
kaip visumą suvokusi,
beriu į grindinio plyšius
man įkyrėjusias mintis.
Atsitrenkia į kietą gruntą,
pasitrynę šonus, grįžta.
Vėl kamuos mane nakty.
 
Geidžiu
vandens iš pasakų šaltinio.
Nesumeluotos šilumos,
prie stalo sėdint saulės laidoje.
Dabar gi lieka melstis medžio kryžiui
už atodūsį, išsprūdusį į viešumą.
Dangų ramsto nusikaltęs ilgesys.
2017 – 12 – 30

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: