Einu
saulėtekio apglėbti.
Užuomina į rytdieną
rasa ant lango virto.
Šio ryto žingsniuose
girdėt įniršęs liūdesys.
Save
kaip visumą suvokusi,
beriu į grindinio plyšius
man įkyrėjusias mintis.
Atsitrenkia į kietą gruntą,
pasitrynę šonus, grįžta.
Vėl kamuos mane nakty.
Geidžiu
vandens iš pasakų šaltinio.
Nesumeluotos šilumos,
prie stalo sėdint saulės laidoje.
Dabar gi lieka melstis medžio kryžiui
už atodūsį, išsprūdusį į viešumą.
Dangų ramsto nusikaltęs ilgesys.
2017 – 12 – 30
Parašykite komentarą