Atodūsis

Einu

saulėtekio apglėbti.

Užuomina į rytdieną

rasa ant lango virto.

Šio ryto žingsniuose

girdėt įniršęs liūdesys.

 

Save

kaip visumą suvokusi,

beriu į grindinio plyšius

man įkyrėjusias mintis.

Atsitrenkia į kietą gruntą,

pasitrynę šonus, grįžta.

Vėl kamuos mane nakty.

 

Geidžiu

vandens iš pasakų šaltinio.

Nesumeluotos šilumos,

prie stalo sėdint saulės laidoje.

Dabar gi lieka melstis medžio kryžiui

už atodūsį, išsprūdusį į viešumą.

Dangų ramsto nusikaltęs ilgesys.

2017 – 12 – 30