Neišeik, naktie,
dar sapnas meile glosto
ir šypsena, iš praeities atklydusi,
kutena lūpas.
Dar neišeik, naktie,
tamsa visus apsupusi,
mamos lopšinę paniūniuok
ir leiski mums save užmiršti
nekaltajam mėnesienos glėbyje.
Ir nesakyk, kad tu, naktie, esi
žiemos palaimintoji sesė.
Tavoj tyloje ramybės atgaiva.
Šioj žemėje nė vienas už niekšybę
iš širdies neatsiprašome.
Tik laukiam, kad Dangus malonėje
už viską mums atleis.
Naktie, tavy gilumas irgi ne bekraštis.
Sapnais viliokiais tu dosni.
Naktie, pastumki aušrą.
Tegul palaukia nurausvint horizontą
žemiškaisiais gerumo pažadais.
Tava ramybe ne tik kūną ligi čiulpų,
nemarią sielą išsiplausim.
Už viską sau atleisti, patikėk,
tavoje tamsoje mums daug lengviau.
2019
Parašykite komentarą