Atokvėpis

Tamsos šešėliuose kitokia suskamba nata
ir paukščiai, nerime sparnus suglaudę, tyli.
Siela pavargo.
Kūno rūbas jai per ankštas.
Ir kūnui maga menka
atokvėpio nuo sielos valandėlė.
Tiktai tos varnos kranksi lyg pašėlę,
sau lesalo ieškodamos konteineryje.
Delnais suploju, išvaikau,
akimirkai palaiminta tyla
atokvėpiui ir vėlei kranksėjimas
besielį kūną perskrodžia žaibais.
Arterijos, springstančios krauju,
įtraukia sielą vergauti kūnui.
Tamsos šešėliai vaiko savo piemenis
ieškoti peno bedugnėms,
kuriose raji kvatoja ragana mirtis.
O tu sakai, atokvėpi, suvėlink
dar menkai valandėlei.
Siela ir kūnas vienalytė išmintis.
2019
 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: