į vaiskų dangų
atplėši akis nuo žemės
rudeniu alsuoja
debesys paplaukę
vidinio prieštaravimo pilni
kažkas kažko jau nesulaukė
ar ir nebelaukė
vaiskiam danguj saulėta
šypsosi mėnulio pilnatis
išduosi ką iš meilės
ar ir pačią meilę
giedrią naktį suspindės
žvaigždė – laimingosios
nakties tarnaitė
užges ir niekas jau dėl jos
per amžius neliūdės
atsirems ruduo į vaiskų dangų
ir tu jau debesis
pro šalį tykiai plaukiantis
chaotiškoje visko eigasty
2020

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: