Kažkam
beprotiškai skauda,
kai žodžiu
įsiremiu vaikščiot
per širdį ar
delną.
Saulėtoj dienoje
į lietų gręžiasi,
lietingoje
ieško saulės.
Kažkam
beprotiškai maudžia,
kad myliu
savyje nerimstančią
aistrą žodžiui.
Sakau,
pakentėkit.
Tikrai nutilsiu,
rugpjūčio audroje,
vakarine
žalio žiogo muzika.
2020

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: