aistros

nesugebėjau

visa sutilpti tavo širdyje

tik skruzdėle mažyte

vaikštinėjau tavo delnu

ir tavo skruostą

dygų skruostą bučiavau

 

 

 

išraudusi lyg būčiau

nekaltybėje aušra mergelė

vyšnias aistras skabiau

saldumas toks dar ir dabar

man visą kūną gelia

ir vis dar glostau tavo dygų

skruostą mintyse

 

 

 

 

meilės kankanas

nuteisk mane

arba neteisk manęs

už mano vis dar

jaunatvišką juoką

ir beprotišką norą

praeit paskutinę atkarpą

su madinga skrybėlaite

ant galvos bus mano

didybės aureolė

pasaulis sušoks mano

kankaną pagal mane

juk tiek laiko šokau

jam jo pagal jį

tegul kiek pasikankina

 

—————————-

—————————-

 

 

 

atspalvis

netylėsiu

aš ne pamotės apstumdyta našlaitė

mano akys ne vaiskusis mėlis

tik į tamsiai rudą atspalvį

—————————————-

atsakysiu

kai klevai iš tyko man į ausį naktį

savo žalią jausmą kužda

pernelyg jau greitai baigsis jų

jaunatviškai žalia palaima

judesys

paskui klaidžiojančią pušį

per laukus kuriems jau

nebus pabaigos

gros vėjai Bethoveno

devintą simfoniją

pamišusioms smilgoms

šalikelių prigimties

dilgėlės gyvačių akimis

kandžios už praeitį

už dorą ir nedorą

už tai kad gimei po įkypa

rugpjūčio žvaigžde

jau tiek prikalbėta apie

mergą rugiagėlę

įskobsi save į klaidžiojančią

laukais pušį

na ir kas kad ji sakais

užklijuos tau akis

ausimis girdėsi vėją ir

devintą Bethoveno simfoniją

Dilema

Prailgo
eit ir nenueit,
kur dvi upės
į vieną suteka.
Dviem kojom
į žemę tvirtai.
Galva dangų
paremia.
Visos svajonės
gryni niekai.
Rangosi slieko
didybėje.
Nesvarbu, ar
dvi upės teka
lėtai ar skuba
lyg padūkusios.
Nesutekėt joms
į vieną.
Visi pažadai
gryna nesąmonė.
Byra trupiniais
ir ne ant desertinės
lėkštutės.

savi pragarai

neprimesk man savo dangaus

aš žeme vaikštinėju akmeniu

o po juo mani pragarai

o ant jo žalios samanos ašara

 

 

mėnulio akys

saugiai

padėsiu save į stalčių

mintys

pernelyg supurto sielą

nepavirst

man jūros žvaigžde

 

—————————–

įdomu

kokios mėnulio akys

dangų remia

—————————–

 

stalčiuje

nyki neiškalbi tamsa

ir aš jame

save nuo šviesos slepiu

siela nuo

įkyrių minčių pavargo

 

—————————-

man parūpo

kokios gi mėnulio akys

kai žvaigždes haremu

mergina

————————–

 

 

Apskritas užrašas

Šalta.

Ir lenkia prie beržo.

Tik sulos jau nėra.

Matyt, man reikėjo

sukart šitokį kelią

nuo užgimimo iki

sulinkusios lemties.

*** *** ***

Užuovėja.

Ir lenkia prie beržo.

Ir lenkia į grubią tošį,

su užrašu: Mylėsiu.

Iki mirties.

Nuo užgimimo iki

pirmo jausmo saldumo

absoliuti užmarštis.

Bėgte

Žvilgsniu per žolę

ar žingsniu per žolę

Tas pats ar ne,

ar dangus į žemę akis

lietumi nukorė.

Kažkoks nederlingas

rytas išaušo.

Vaikščios iki vakaro

tuščiagalvė diena,

praskeltu pakaušiu.

Žvilgsniu paglostysi

klevą, juk žalias,

pritvinkęs vasaros ir

paukščių balso.

Lietaus taip negausiai,

iš dangiško prado.

tik mano pragaras

norėjau šiąnakt

kad degtų pragaras

tik po mano kojomis

kad į ateitį užmerktų

tik man akis

—————————

nustebau palojo šuneliu

medūzos ir jūros žvaigždės

neapsikentusios

manos pilkos nakties

kandumo

——————————