***

Iš Nikola Bualo. Poezijos menas

Save jūs rūsčiai teist išmokite pirmiausia,
Juk pataikauja sau vieni tik asilai, –
Tikri bičiuliai jus pakritikuos mielai,
Paslaugiai, nuoširdžiai, be pykčio, be pavydo
Nurodys jis tuojau kiekvieną jūsų ydą;
Išgirst jų pastabas nė kiek jums nebaugu,
Bet skirkite palaižas nuo gerų draugų:
Anas jus liaupsina, o sieloj mulkiu laiko…
…. …. ….
Ne, draugas ditirambais niekad nesisvaido,
Akylai pastebi net ir menkiausią klaidą,
Pabrauko pieštuku nevykusias vietas,
Pasako, kad čionai šlubuoja tas ir tas.

Priesakas

Ratuku jaukiu susėdę,

paklausykime dainos,

graudžiai mėgėjiškos.

Lai kaštonai tyliai

jai pritars šlamėjimu.

Nepikti juk tie

fontanų užkalbėjimai.

Neišduoda tyro jausmo

pirminiam jo sužydėjime.

Paklausykime mėgėjiškos poezijos,

prie tvenkinio, aklinai

užakusio nuo laiko virsmo.

Likęs tik iš žodžių rytą

sudėliotas takas ir

drovus mėgėjiškas skambėjimas.

Išsiskirstysim be žvilgsnių

viens į kitą, be žadėjimų

klevų sula karštymetį atsigaivinti.

Mes – mėgėjai. Lygu marios,

pavasario vėsoj patvinstame

ir atslūgstame,

įkaitinti vidurvasario vėjų.

 

2018 06 30

Nemenkinkim savęs

Kažkas iškeiks tave
už tavo tartą žodį,
už tavo ne visiems lengvai
suvokiamas mintis.
Beržai prie kelio žirgynais
žiūrės suglumę,
mėgins paguosti ir patys atsidus,
kad nebėra pavasario sulos.
Planetoje, kuri Žeme vadinasi,
šiek tiek per daug viens kitą
žmonės ima ir išplūsta ar
abejingai pastumia į šalį.
Jei jie žinotų, jei nujaustų,
ką įskaudintam žolynai,
vėjai, debesys ir lietūs šneka,
planetai Žemei sukantis
sava ašimi iš lėto
aplink spiginančią saulę…

2018 06 29

Atminties lavintuvės

Lavini atmintį. Meluodama sau, kad viskas puiku, ir tu – nuostabi savo metų nužydėjime. Meluoji, kad noriai judi į ten, kur amžinas viržių žydėjimas ir tobuli vakarai, kur iš Dievo malonės rasi meilės ir sau, vienišai drebulei žaliaakiai. Tokie subtiliai menki vaikšto žmonės Žeme minioje kas sau. Atskirtys su jais šachmatų partijas lošia.

Lavini atmintį, kartodama, kad sula per barzdą varvėjo, kai tėvas prilašindavo jos į ąsotį. O iš tiesų nemėgai jos, nes pavasariais nesirgai, paukščių grįžtuvėmis nemokėjai džiaugtis. Gal tu povo prigimties? Savo, ne kitų dėka pati sau priskyrusi kaliausės įvaizdį? Tikra drebulė, visko, labiausiai savęs ir savo ego bijanti.

Lavini atmintį. Mintyse kartoji skaitmenų kodus, slaptažodžius, savo gimimo datą. Suki galvoje skaičių ratus, kurie tavęs, tavo smegenų veiklos kratosi. Per daug nesuvokiamos tau galios visatoje, dėsnių paremtos moksliškai. Esi tik paprasta moteris,

kemšanti viską į atmintį, idant ji kuo ilgiau tarnautų.

Lavini savo atmintį, besišypsančią buitinėmis smulkmenomis.Naivumo elementas senokai nusėdo. Bet ir išminties elemento metai neįdėjo. Suveikia proto nuostatos, kad viskas, kas buvo su tuo ir baigėsi. Ir vėl jausmai klysti traukia. Tari žodį, kur patylėt nekenktų. Tyla apsiriboji, kai privalėtum durimis ar kumščiu trenkti. Žaibu apsisprendi, kai vėžliu patartina mąstyti. Juo ropoji, kai proveržis būtinas.

Lavini atmintį. Tik ar verta, ar verta stengtis, kai jau rudi pigmentai už save ir už tave kalba? Nejau beviltiškos visos žaliaakės drebulės pastangos? Bet ir vėl kryžiažodžius, ratažodžius… savo asmens kodą, net savo gimimo datą iš stalčiaus gilumos tam reikalui trauki…

 

2018 06 29

Trupininis

Trupinys džiaugsmo

rasa įkrito

ir degina akį iš ryto.

Trupinys laimės ant stalo

iš duonos pabiro.

Ajero kvapo

tauriai sklidinas.

Gaudžia varpai

rytmetiniai maldai.

Tai ko gi tie medžiai

baimingai vienas prie

kito glaudžiasi?

Tai ko tie beržai už lango

šakomis nusvirę?

Gal meilės aistrų

naktyje nepatyrė?

 

Trupiniais viskas. Ir tas

Žemės diskas, grumstais paėjęs,

rasų nesugėręs, ežerais, jūromis tviska.

Prie vandenynų

Pats sau – obeliskas?

 

2018 06 27/28

Šįryt

Šįryt liksiu liūdno nepasakiusi.

Juk tokie šilti birželio lietūs.

Debesys per švelnūs, kad juose

Ilgesys nueinančio lindėtų.

Naivumas riekėmis

Dar tik saulės teka.
Dar paukščiai miega.
O tu jau eini
nubrozdintais keliais
per vasaros sniegą.
O tu jau geri arbatą,
pasaldintą paniekos
cukrumi.

Didysis sprogimas

Einu savo keliu. Kiekvieną rytą pradedu kelionę, kiekvieną vakarą manau pratęsti ją rytoj. Jau šitiek metų keliauju savo keliu, nes svetimu, kitų keliu negaliu eiti. Būtų šventvagystė. O gal ne? Būtų lengviau, paprasčiau. Tiesiog savo pėdas taikyti į kitų. Nieko sudėtingo, bet ir nieko paprasto. Nes būtų kopijavimas, pamėgdžiojimas. Bet ar be kopijavimo, be to pamėgdžiojimo mes ką padarome. Visuomet juk remiamės į kažką, idant sukurtume ir paliktume ką savo. Net plyname lauke rasti kažko, ką paliko kiti, kas virto dulkėmis ar sušoko į grumstą. Po įvykusio Didžiojo sprogimo ( (angl. Big Bang) – sąvoka, Didžiojo sprogimo teorijoje nusakanti Visatos atsiradimo momentą) turime Visatą. Bet juk jis irgi turėjo savo ištakas, priežastis ne, šiaip įvyko. Dieve, kaip man viskas sudėtinga, kai imu gilintis į astronomijos, fizikos, biologijos ir kitų mokslų išmones. Kas, kodėl, iš kur…? Jei atvirai, man tai niekuomet nebuvo labai svarbu. Visuomet rėmiausi ir remiuosi į tai, kad jau yra. Klaida? Bet juk vėlgi tai mano klaida. Todėl ir sakau, kad einu savo keliu. Viena jo pabaiga labai aiški, bet ji dar bus. O aš vis einu, eisiu, kol kiekvieną rytą saulė žadins. O aš jausiu jos bučinius ant skruostų. Nežinau, tik spėju, jog gerokai daugeliui įkyrėjau. Bet nemažiau ir pati sau. Savo tuo keliavimu nuo ryto ligi vakaro su būsima tąsa rytoj. Bjauru tik, kad į tą rytoj atsitempi kažką ir iš vakar. Visi mes taip darome. Tik manome, kad dieną pradedame švariame lape, o iš tiesų bent taškas iš vakar jame jau yra. Kad turėtume nuo ko atsispirti. Gal reikalingas naujas tas Bing Bang? Idant susikurtų nauja Visata. Visai kitokia, su kitokiu visko, su mumis absoliučiai kitokiais ar visai be mūsų. Idant nesugadintume vėl visko, kas gryna, švaru, harmoninga. Nes labiausiai viską ir gadiname mes, su savo ydoms, kurių niekaip nenorime pripažinti esančias. O pripažinę, nelabai skubame atsikratyti. Nesu jokia išimtis. Ir matyt man pačiai labai reikia to naujo Didžiojo sprogimo, to Bing Bang. Nesvarbu kas bus po jo, nes vis tiek negaliu nieko numatyti. Ir niekas negali, nors mėgina įteigt tą galėjimą… Lieka laukti, gal pasikartos. Gal… Ir vėl gims nauja Visata… Blogiau juk nebūtų, ar ne?

2018 06 26

Alkis

Alkanas rytas.
Ir alkana diena tau prieš akis.
Klevai, tokie praeitimi tava sumitę,
į žemę žvalgosi, į grindinį,
kuriuo seniai eini.
Debesys, plačiai šypsodamiesi,
mėliu plaukia. Nebūtinai su lietumi.
Prie medinio kryžiaus
pakelėje nuodėmės klupdai,
kad su tavim kartu jos pasimelstų,
nes juk ir tau, ir joms
reikės kampelio danguje.
Pasukęs galvą, pamatai
ištiestą ranką. Tai stumiančią
į žmogiškąjį pragarą,
tai bandančią iš jo ištraukt.
Skausme gimdyti kūdikėliai
verkia, lygu nujausdami
jiems nubrėžtas visas kančias.
Nutyla, palytėti, nuglostyti
tėvų džiaugsmingos šventės.

Alkana diena
ir alkanas pasaulis kas sekundę
pasiruošę džiaugsmu
lyg motinos pienu pasimaitint.

Alkis
2018 06 26

AŠ ir aš

Lyg nebūtų nakties, kurioje žvaigždės nekrito, tik žiūrėjo apkvaitę žemyn į tą manąjį AŠ, parašytą didžiosiomis raidėmis, kad aplenktų jį užmarštis.

Lyg nebūtų nakties su didybės nuglostytu delnu, šaltos pilnaties akimis. Blyškios dėmės ant skruostų ir lūpos bekraujės. Vienas žingsnis ligi klaikios išeities?

 

Lyg nebūtų nakties rytas nubaudžia nuoraudžiu už tą manąjį AŠ, užrašytą didžiosiomis raidėmis. Mano maldų neišklausęs, upės vandenį gena link mano, be molo, krantų.

 

Lyg nebūtų ryto su pergale prieš naktį, diena nusičiaudi dargana. Drabužėlis per menkas, pasiruošęs virst skarmalais, neapsaugo nei kūno, nei dvasios. Per tą mano AŠ, parašyto didžiosiomis raidėmis, nejusti tarp jų ribos.

 

Lyg nebūtų dienos, vienaakiame ežere skandinančios darganą, vakaras siunčia už horizonto ramybėn įkypas mintis. Bliūkšta subliūkšta manyje manasis AŠ, parašytas didžiosiomis raidėmis.

 

Lieku tik aš, staipytis ant niekuomet nesupilto sau pylimo. Lieku tik aš, vos įžiūrima dėme užtiškusi ant peties gyvenimui.

Įkyrumo dėlei…

 

 

2018 06 25