Archive for 2018 gruodžio

metų pabaiga

28 gruodžio, 2018

deja deja
ir vėl į pradžią
su daugeliu
nežinomų vardų
su tuo kas tikra
ir kas melas
ar laikina užuovėja
nuo to kas realu 
(more…)

Esu ir liksiu

27 gruodžio, 2018
esu
nakties paukštis
su tūkstančiu negaliu
be balsių skambėjimo
priebalsių tykioj aimanoj

(more…)

Kikilių viltis

27 gruodžio, 2018

Sakiau, ištylėsiu naktį,
Sakiau, ištylėsiu dieną.
Nebekankinsiu žemės,
Žodžiais ne mėnesienos.

(more…)

Nepakirpk sparnų

23 gruodžio, 2018
Nepakirpk man sparnų,
Nepakirpki prašau.
Giesmę Tau aš skiriu,
kai aplinkui audra.
Kai žemelė juoda,
kai naktis dienoje.
Nepakirpk man sparnų.
Be sparnų negalia.
Man viliokės aušros,
vakarinio dangaus
švelnumu išsupuotų delnų
dar labai negana.
Nepakirpk man sparnų.
Mums abiems, už abu
trykš gyvybės lašai
iš šios žemės gelmių.
Kol gyvi, amžinai.
2018

Snaigės

22 gruodžio, 2018
Snaigės,
jūs – ašaros baltojo paukščio,
giedančio paguodos psalmes
juodajai nakčiai, juodąją naktį,
kai mėnuo slepias ūke.
Jūs – nešamos vėjo
ilgesio gaidos, aukštos ir žemos,
kupinos baltojo paukščio
kančios ir džiaugsmų.
Kad ištirptumėt,
tykiai priglundat prie žemės,
širdgėlos vedamos,
prie josios šiltai raukšlėtų delnų…
2018

Pašvaistė

21 gruodžio, 2018

Kloju
savo tylą
po tavo kojom.
Žinau,
trypsi ir bus negailu.
Skauda
ne nuo tylos,
nuo tylėjimo, kuriame
nėra palaimintos ramybės,
varpo skambėjimo
varinės šilumos.
Bėgu
iš tamsos į šviesą ir
vėl atgalios,
Žinau,
sakysi, suvaikėjimas.
O aš geriu
dienos sulą su jūros
bangos prieskoniu.
Prėską tylą
tiesiu tau po kojomis.
Susirenku
druską širdies akordais.
Dega, degina, degu
pašvaiste
virš išduotų namų.
2018

Nupurtyk rasą

21 gruodžio, 2018
Nupurtyk rasą nuo
žydėjimo obelies jaunos,
kad ašara sūria nevirstų
baltai rausvam fone žiedų.
Subtilus kalbėjimas dangaus,
kai ežerai savim patvinsta.

(more…)

Neįgalumo šokis

17 gruodžio, 2018
Keistas blakstienų
neįgalumo šokis,
nakčiai uždėjus juodą ranką
ant dienos veido.
Ką prispaudžia?
Džiaugsmą ar liūdesį,
ilgesį ar lyrinę nostalgiją?
Viskas dūmų salstelėjusio kartumo
pažadina snaudžiančią jūros bangą
ašaros pavidalu.
Blakstienų šokis
naktį, kai pasąmonė jausmus,
aistras atkartoja, kuriose
srovena gyvenimas.
Mėnesiena derina kasnakt ilgesio arfą
kitokiam ar tokiam pat
blakstienų neįgalumo šokiui.
Ašara jūros bangos sūrumo.
Kitokia būti nemoka.

Adelė Daukantaitė. Sielos plikledis

15 gruodžio, 2018

Koks ažūrinis šerkšno
žvilgsnis!
Sielos plikledis vaikšto
gatvėmis,
jis įleidžia akimirkos mirksnį,
pasiėmęs riekę vienatvės…

(more…)

Ryto nostalgijoje

15 gruodžio, 2018

Gražu,
kai paukščiai čiulba,
ir sodai žydi į tavo juodą naktį.
Gražu,
kai lietūs nepaliauja lyti,
o skruostai vaiskaus raudonio,
lygu rytmetinė saulė.
Ant smilgos stiebo supasi boružės
tavo išsvajotai laimei,
galiausiai ištiesia sparnus
į skrydį linkui mėlio.
Paliktumei
sugrįžtančių jų laukti
prie sodo beržo, šakomis susipynusio
su baltai šerkšnota ieva.
Bet… vartai,
seno medžio vartai užkelti, užverti.
Už jų tušti namai, bedvasiai.
Tiktai katė, save tingiai išpraususi,
ilgesingai pareinančiųjų žvalgosi
į usnimis užžėlusį duobėtą taką.

(more…)