metų pabaiga

deja deja
ir vėl į pradžią
su daugeliu
nežinomų vardų
su tuo kas tikra
ir kas melas
ar laikina užuovėja
nuo to kas realu 

Esu ir liksiu

esu

nakties paukštis

su tūkstančiu negaliu

be balsių skambėjimo

priebalsių tykioj aimanoj

Kikilių viltis

Sakiau, ištylėsiu naktį,
Sakiau, ištylėsiu dieną.
Nebekankinsiu žemės,
Žodžiais ne mėnesienos.

Nepakirpk sparnų

Nepakirpk man sparnų,

Nepakirpki prašau.

Giesmę Tau aš skiriu,

kai aplinkui audra.

Kai žemelė juoda,

kai naktis dienoje.

Nepakirpk man sparnų.

Be sparnų negalia.

Man viliokės aušros,

vakarinio dangaus

švelnumu išsupuotų delnų

dar labai negana.

Nepakirpk man sparnų.

Mums abiems, už abu

trykš gyvybės lašai

iš šios žemės gelmių.

Kol gyvi, amžinai.

2018

Snaigės

Snaigės,

jūs – ašaros baltojo paukščio,

giedančio paguodos psalmes

juodajai nakčiai, juodąją naktį,

kai mėnuo slepias ūke.

Jūs – nešamos vėjo

ilgesio gaidos, aukštos ir žemos,

kupinos baltojo paukščio

kančios ir džiaugsmų.

Kad ištirptumėt,

tykiai priglundat prie žemės,

širdgėlos vedamos,

prie josios šiltai raukšlėtų delnų…

2018

Pašvaistė

Kloju
savo tylą
po tavo kojom.
Žinau,
trypsi ir bus negailu.
Skauda
ne nuo tylos,
nuo tylėjimo, kuriame
nėra palaimintos ramybės,
varpo skambėjimo
varinės šilumos.
Bėgu
iš tamsos į šviesą ir
vėl atgalios,
Žinau,
sakysi, suvaikėjimas.
O aš geriu
dienos sulą su jūros
bangos prieskoniu.
Prėską tylą
tiesiu tau po kojomis.
Susirenku
druską širdies akordais.
Dega, degina, degu
pašvaiste
virš išduotų namų.
2018

Nupurtyk rasą

Nupurtyk rasą nuo

žydėjimo obelies jaunos,

kad ašara sūria nevirstų

baltai rausvam fone žiedų.

Subtilus kalbėjimas dangaus,

kai ežerai savim patvinsta.

Neįgalumo šokis

Keistas blakstienų

neįgalumo šokis,

nakčiai uždėjus juodą ranką

ant dienos veido.

Ką prispaudžia?

Džiaugsmą ar liūdesį,

ilgesį ar lyrinę nostalgiją?

Viskas dūmų salstelėjusio kartumo

pažadina snaudžiančią jūros bangą

ašaros pavidalu.

Blakstienų šokis

naktį, kai pasąmonė jausmus,

aistras atkartoja, kuriose

srovena gyvenimas.

Mėnesiena derina kasnakt ilgesio arfą

kitokiam ar tokiam pat

blakstienų neįgalumo šokiui.

Ašara jūros bangos sūrumo.

Kitokia būti nemoka.

Adelė Daukantaitė. Sielos plikledis

Koks ažūrinis šerkšno
žvilgsnis!
Sielos plikledis vaikšto
gatvėmis,
jis įleidžia akimirkos mirksnį,
pasiėmęs riekę vienatvės…

Ryto nostalgijoje

Gražu,
kai paukščiai čiulba,
ir sodai žydi į tavo juodą naktį.
Gražu,
kai lietūs nepaliauja lyti,
o skruostai vaiskaus raudonio,
lygu rytmetinė saulė.
Ant smilgos stiebo supasi boružės
tavo išsvajotai laimei,
galiausiai ištiesia sparnus
į skrydį linkui mėlio.
Paliktumei
sugrįžtančių jų laukti
prie sodo beržo, šakomis susipynusio
su baltai šerkšnota ieva.
Bet… vartai,
seno medžio vartai užkelti, užverti.
Už jų tušti namai, bedvasiai.
Tiktai katė, save tingiai išpraususi,
ilgesingai pareinančiųjų žvalgosi
į usnimis užžėlusį duobėtą taką.