deja deja
ir vėl į pradžią
su daugeliu
nežinomų vardų
su tuo kas tikra
ir kas melas
ar laikina užuovėja
nuo to kas realu (more…)
Archive for 2018 gruodžio
metų pabaiga
28 gruodžio, 2018Esu ir liksiu
27 gruodžio, 2018Kikilių viltis
27 gruodžio, 2018Sakiau, ištylėsiu naktį,
Sakiau, ištylėsiu dieną.
Nebekankinsiu žemės,
Žodžiais ne mėnesienos.
Nepakirpk sparnų
23 gruodžio, 2018Snaigės
22 gruodžio, 2018Pašvaistė
21 gruodžio, 2018Kloju
savo tylą
po tavo kojom.
Žinau,
trypsi ir bus negailu.
Skauda
ne nuo tylos,
nuo tylėjimo, kuriame
nėra palaimintos ramybės,
varpo skambėjimo
varinės šilumos.
Bėgu
iš tamsos į šviesą ir
vėl atgalios,
Žinau,
sakysi, suvaikėjimas.
O aš geriu
dienos sulą su jūros
bangos prieskoniu.
Prėską tylą
tiesiu tau po kojomis.
Susirenku
druską širdies akordais.
Dega, degina, degu
pašvaiste
virš išduotų namų.
2018
Nupurtyk rasą
21 gruodžio, 2018Neįgalumo šokis
17 gruodžio, 2018Ryto nostalgijoje
15 gruodžio, 2018Gražu,
kai paukščiai čiulba,
ir sodai žydi į tavo juodą naktį.
Gražu,
kai lietūs nepaliauja lyti,
o skruostai vaiskaus raudonio,
lygu rytmetinė saulė.
Ant smilgos stiebo supasi boružės
tavo išsvajotai laimei,
galiausiai ištiesia sparnus
į skrydį linkui mėlio.
Paliktumei
sugrįžtančių jų laukti
prie sodo beržo, šakomis susipynusio
su baltai šerkšnota ieva.
Bet… vartai,
seno medžio vartai užkelti, užverti.
Už jų tušti namai, bedvasiai.
Tiktai katė, save tingiai išpraususi,
ilgesingai pareinančiųjų žvalgosi
į usnimis užžėlusį duobėtą taką.
Vardan ramybės
14 gruodžio, 2018Jei paklausiu, kur tu, mano geroji drauge, juk neatsiliepsi ir neateisi. Skiria mus daugiau nei šviesmečiai. Gyvenimo subtilybės skiria. Tegul taip ir lieka. Todėl ir neklausiu. Gero niekuomet negali būti per daug ir negalima jo nei prašyti, nei juolab reikalauti. Ir maldos jokios čia irgi nepadės. Viską sudedu į knygą, kurios niekuomet nerašiau ir nerašysiu. Tai knyga, kurios niekas ir neskaitys, nes nevalia niekam liest jos puslapių. Idant nesmalsautų, o kas buvo, o kaip buvo. Neradę pikantiškų detalių juk pultų jas mėgintų išskaityt tarpo eilučių ar už jų. Todėl ir uždedu tabu tokiai knygai. Eiliniam eilinis ir kelias į viską ir iš visur. Dangus retkarčiais būna giedras, dažniausiai apsiniaukęs ir dulksnojantis. Tegul, nes šitaip skauda mažiau širdies srityje. Žaižaruojantys paukščiai nerimsta tik pasakose. Gyvenime laimingų paukščių plunksnos dažniausiai ir būna pilkos, juodos ar kiek margos, linksmumo dėlei. Kaip ir Adventas. Žmonės namuose ramybės vardan dega žvakeles, gatvės žiburiuoja nuo girliandų ir žiburiuos dar labiau. Visko reikia, visaip turi būti. Reikia šurmulio, reikia ramybės. Kam ko noru, tegul taip ir būna. Rodos taip paprasta turėtų būt priimt tokią tiesą, neiškalbingą, kuklią. Nemėgint kitiems piršt savosios. Nesvarbu ar tai ramybė, ar šurmulys, šilta žvakelės šviesa ar gal kiek ir dirginantis blizgesys. Jei kam norisi ir gyvenime tų žiburiuojančių pasakų paukščių, tegul turi. Ramybės ir taikos vardan.