Rugiagėlė į plaukus

Dieve,
dar tiek trumpai,
dar tik pati pradžių pradžia,
o jau orkestras groja
ir angelai choru sustojo.

žemiška undinė

neieškok manęs giliai
aš paviršiuje
labai jau matoma
ten giliai manęs nėra
kitos žuvys ieško
dar neatrasto kranto

siekiamybėje

bus diena
kai nebus nei tavęs
nei manęs
saulė rūstaus karščiu
lis vėsus lietus
iš dangaus malonės
mudu
būsim vėlei kartu
tiktai vėlėmis
pakylėti virš žemės
o gal tik save
virš būties
su dviprasmiška morale
pakylėję

apie akimirką

akimirka
dar viena akimirka
ir tavęs jau nebus
žais Vilnelėje antys
nesibaigiantį savo
pačių ritualą
juoksis praeiviai iš
kieno paslydimo
ant trotuaro
gailestingas vaikutis
paglostys kačiuką

skurdžius

iš kur mano puikybė

iš tavęs

nykstantis jausmas

gurkšnoja

mėtomis kvepiančią

arbatą

iš mudviejų bendro

puodelio

seniai nudaužta ąsele

puikybė

atsiranda iš suvokimo

nėra mūsų

esi tu ir esu aš atskirai

puodelis

nuskriaustas be ąselės

ir jausmas

skurdžius mėtų arbatos

fone

2024

alkana

jau nespėji

jau nespėji su visais

ir paskui visus

tik linguoji

tik linguoji vėjyje

taikydama į žingsnius

vis kitų ir kitų

truputis liūdesio

širdies kamputyje

maudžia ir slepiesi

nejučia už šypsenos

buvo šitiek grožio

nesupratai

tik graužeisi

kad neduota daugiau

ligi dangaus

už anų debesų

alkana alkana

keliesi rytą su saule

ir nusileidi su ja vakare

nepajėgi iki soties

dienos išragauti

taip ir nespėjusi su visais

ir paskui visus

2024

pelenų sauja

ką paimt
iš pelenais virstančio laiko
pelenų saują
ir … po kaklu vietoj vėrinio
bus vietoj saulės
o gal vietoje pilnaties
kai svaigs galva nuo vėjo
kuždesio aš tave myliu
kai balta sruoga
uždengs kaktoje raukšlę
šypsena bučiuosi
savo išblukusias lūpas

Palaima

Kalba,
bus kitas gyvenimas,
kitoks su balta jūros puta.
Kad man ir šitas
dar neapkarto, sumišęs su
palaima ir kartėliu.

Šneka ir šneka,
lyg klevų šlamėjimo būt maža,
lyg paukščių giesmė
apkartus būt ausiai.