Rytoj neturėsiu nieko.

Tik blakstienomis

užkabinsiu dangaus šviesą.

Aistroje bučiuosiu

pavasario žydinčius karklus.

Nieko neturėt, tik save.

Ir judėt iš lėto senyva antimi

paupiu, trumpam pakilus,

bristi vėl į giluminius vandenis.

Rytojus ateis iš niekur.

Rinksiu nuo grindinio blakstienas.

Išstūmė dangūs.

Neturėsiu nieko. Tik jas vienas.

Palaimintas ar pažymėtas

senatvės terminu.

2021

 

 

 

Viskas paprasta.

Rytas išaušo.

Tiktai keista,

miesto pakraštyje

juodi debesėliai

tarpusavy kaunasi.

Ir … nusidriekia

tamsaus kraujo gija.

Upė po ledu

neša savo vandenį

ligi išsvajotų krantų.

Juodvarnis ištiesia

sparną lėkt per likutį

gyvenimo kartu.

2021

Paleidžiu

kiekvieną lašą

krist į žemę.

Net jei tai

ašara akių

šviesos.

Priglundu

prie grindinio

plunksna karališko

karvelio.

Širdyje

žaismingasis

ruduo su mudviejų

pavasario šėlsmu.

2021

Rodės,

dar žingsnis:

gili bedugnė.

Atgalios

niekaip. Vėjas

į nugarą.

Stumia pirmyn.

Suklupt

ir likti suklupus?

Kur jūs,

mano margi sakalai?

Numeskit

po plunksną iš sparno.

Pakilsiu

į drumzliną dangų.

Bedugnė

juoduos žemai.

Maniau,

alkani varnai akis

iškapot taikosi.

Po gervuogę

jų snapuose.

2021

Tai ne snaigės krenta

Ant grindinio.

Tai mano žingsnių aidas

Minkštai atsitrenkia.

Girdi, kaip sudejuoja smilga

Tarp grindinio plytelių

Ir tyliai miršta.

Nemylėta, į purvą sutrypta.

Mažėja mano žingsnių.

Tik retkarčiais aidu atsitrenkia

Į pilką mūro sieną.

Ištirps snaige, kuriai per šiltas

Žmogaus delnas.

Nutolinki, Dangau, prašau, tą

Amžinybės saulę.

Leisk smilgai vešėti tykiai tarp

Grindinio plytelių.

Išbučiuosiu tavo skliautą melsvą

Savo žingsnių aidu.

2021

Išeisiu.

Pasivaikščiot gatvėmis,

kuriose daug lietaus

ir nėra harmonijos.

Kai sugrįšiu,

tavęs nebus, prie lango

rymančio.

Tu – mano žmogus, tik

labai nekantrus,

įsikibęs pavasario šauksmo.

Lietaus lašu

pasivysiu tave peties aukštyje.

Būsim kartu.

Juk tu mano žmogus su polėkiu

Dangaus paukščio.

2021

Gervių klyksmas

Kažkur nespėjau,

kažką subtiliai svarbaus

paleidau laukais.

Išskrido gervės.

O aš nepastebėjau.

Gero skrydžio joms, bet

jau po manęs.

Žalioji arbata atgaivina

norą bendraut su vienatve.

Gervės klykia choru.

Juk jau išskrido, ko jos nori

ratus sukdamos virš mano

ištuštėjusių namų?

Nespėjau sparnų išbučiuot

joms prieš kelionę.

Maniau, išskris po manęs.

Gervės klykia choru.

Burnoje subtilus žalios arbatos

skonis su prieskoniu:

Stabiliai viena.

2021

Sniegenų džiaugsmas

Po kojomis blizga ledas.

Slidu monotonijos gniaužtuose.

Kažkas kadais įteigė, sniegenos

nestokoja kruvino džiaugsmo.

Slidu susenusio miesto gatvėse.

Rudens akordai sugroja

tą kiek primirštą sielos tango.

Mes abu, metais šiltai apsikloję,

atskirai saugom sniegenų

kraujuojantį gyvą džiaugsmą.

2021

Nenoriu

Atsilaužt Dangaus.

Sprangią Žemės plutą

Mirkau ryto arbatoje.

Kai gimiau, nepasakė,

Kad mėtos anapus

Aukštos tvoros augs.

Nusiskint jas teks pačiai.

Vasaros karščiu apsikloju

Speiguotą naktį.

Mėtos lapelis arbatoje

Ir sprangi Žemės pluta:

Šilumos pilnos saujos.

2021

 

Laukiu vėlyvo pavasario,

Ankstyvo rudens.

Ir savęs pašėlusiam

Pirmųjų jausmų žydėjime.

Nuodėmes pakartosiu visas.

Rasa kris naktyje

Ant miesto grindinio.

Subėgs į įtrūkius spindėjimu.

Išpeiksit, išplūsit mane.

Aš savo nuodėmėse

Sau nuoga naktų aistra.

2021