Archive for 2018 liepos

Neniokokit savyje

31 liepos, 2018

Kiek galima, sakykit,
kiek galima,
tuštybę kelt
į melsvą dangų.
neigiant skausmą
už suniokotą,
materialumo dėlei, baltų
ramunių lauką?
Sakysit, viskas
piniginiais vienetais
pasverta, nes tik tokia
vertė, tokie tikrieji visko
svertai.
Dalis tame tiesos yra.
Be piniginio vieneto
svajonės tuščios,
nukakti, kur kolibriai
lizdus suka.
(more…)

Rūkas kamuoliais

30 liepos, 2018
Kiek gi rūko iš ryto,
kiek rūko
buvo sieloje
baltais kamuoliais.
Išvyniojusi saulė padūko
išpainiot,
kas laimė, skausmas
kas šiaip.

(more…)

Po pageltusius sielos fondus

29 liepos, 2018

Pageltusiuose nuo senumo savo sielos fonduose atkapstau kažką, kas iš naujo žydėt pasirengęs. Už mane. Nes aš jau neturiu žydėjimui jėgų. O gal ir noro. Kas supaisys, ko kada žmogui, ypač moteriai, pritrūksta. Nei mėnulio užtemimo, nei raudonojo mėnulio poveikio nejutau. Jei jūs apie tai. Ko čia slėpt. Mano pačios kraujas raudonas, kartais gal ten iki juodumo. Niekaip neina į jį iš vidaus žvilgtelėt. Galiu tik nuspėt, koks kada mano venomis ir arterijomis teka. Beje mano nuotaikos nuo to nepriklauso, skonio receptoriai lieka tie patys, grožio supratimas nepakitęs. Viskas sena, anų laikų, anuomet sustyguotas, įaugęs ir niekaip nemodernėjantis. Todėl per dažnai sakau, kad neskanu, negražu, nepriimtina. Pasilaikyčiau savo kritiką sau, sveikesni būtų nervai, linksmesnė diena. Ši sėkmė visuomet tik nuo manęs priklauso. Bet juk manyje keli tūkstančiai velniukų tupi ir lūkuriuoja, norėdami išlįst. Jiems irgi maga save parodyti, pasipuikuoti, kad yra. O kam, sakykite, nesinori?
Taigi pasikapsčiau ir radau. Savo rašliavoje. Apie žydėjimą ir ne. Šiandien man baisiai tinka ir limpa prie manęs.
******************************************

Nepražydęs bijūnas (more…)

nenešiok gėlos

29 liepos, 2018
nenešiok
gėlos savy
paleisk pavaikščioti
dobilų pieva rasota
nuskandinki
ją vilny
te nugrims ji
akmeniu į dugną

(more…)

Ar galima?

28 liepos, 2018

Norėčiau patikt, be make up kosmoso.
Be margos lyg genys suknelės iš šilko ar lino.
Vienplaukė, vienspalvė, metų paryškintais paakių kontūrais
sužavėt patį velnią, pakerėt mirtį, kad mane užmirštų.
Kalbu nesąmones? O kas man uždraus mėgautis milijardo metų senumo saule? Su ja kas rytą atjaunėt, su vakaru pasenti? Mylėt save vidutiniškai gabią, kilt blezdinga ir krist akmeniu?

Norėčiau patikt, be make up kosmoso.
Lūpas palikt blyškias. Metai išgėrė visas iš jų, net spanguolių rūgštumo, sultis. Nepridėjo apvalumų, begėdžiai, tik nualino kūną ligi pieštuko apimties.
Kalbu nesąmones? Save nagrinėt skaudžiausia. Va kitus ne, nors kartais už tai teisingumas baudžia. Ir suprast save sunkiausia. Kitą tariamai lengva.

Norėčiau patikt, be make up kosmoso.
Vienplaukė, vienspalvė, metų paryškintais paakių kontūrais sužavėt patį velnią (juk vyriškos padermės), lūpų blyškumu pakerėt mirtį, kad mane užmirštų. Neįmanoma. Ji juk moteris.

2018 07 28

Pritilusi

28 liepos, 2018

Pritilau. Tas tiesa, nes ieškau konflikto su savimi. Jis labiausiai padeda man, kai smunka mano savivertė. Bjaurus beje žodis. Primena savivartę. Tokią mašiną. Žinot, aišku, ir ką ji veikia. Pati save varto. Taigi kai pritrūkstu vertės sau, kai smunka mano savivertė dėl objektyvių ir subjektyvių sąlygų (be jų to ir nenutiktų), baruosi su savimi. Kokia nauda bartis su kitais. Ginčytis, diskutuoti, konfliktuoti. Mane vis tiek nugalės. Pasiduosiu, atsitrauksiu. Galima sakyti, beveik be kovos. Tokia jau esu. Beviltiška. Gerai ir blogai. Tuomet sveikinu visus su jų sėkme. Apmaudauju, kad ne mane su ja sveikina. Bet nieko negaliu pakeisti, o ir nenoriu. Pasaulis ir žmonės maloningi. Kada ne kada ir mane aplanko, pastebi. Net jei tyliu ir save vartau pirmyn atgal, ieškodama to konflikto savyje, su savimi ir niekaip negaliu rasti. Sako, va ano(s) savivertė aukšta, net per aukšta, o to(s) per žema. Kas kada kokią ribą nustatė. Teko skaityti vieną psichologinį veikalą apie tai. Ten būtent ir radau per aukštą ir per žemą savivertę. Nagrinėjau pavyzdžius, mėginau savąją priglausti šen arba ten, galiausiai radau. Per vidurį. Nei tokią, nei anokią. Betgi radau. Taigi kai šitokia mane apleidžia, išduoda, pasprunka tik jai vienai žinomais keliais, pradedu ieškoti konflikto su savimi. Tokia diena šiandien ir išaušo. Nes vis nepataikau su komentaru. Pastebiu tik tai, kas mane domina, užkliudo, pakutena. Tuoj gaunu pylos, kad nekreipiu dėmesio į esmę. Tikrai nekreipiu. Nes man dabar labai svarbu surast konfliktą su savimi. Kitaip nebus ir savivertės. Jokios. Nei tokios, nei anokios. O tai jau blogai, gerbiamieji. Tuomet ir liksiu pritilusi ir nepataikysiu į ritmą…

2018 07 27

Alei vieno

28 liepos, 2018
Surinkusi alei vieno
žodžius, kuriuos kalbėjai
anuometiniame lauke
baltų ramunių,
išsaugosiu. Tarp knygos lapų.
Tegul alsuoja į save
dvasia protingųjų darbštuolių,
sukurpusių iš pasivaikščiojimų
meilės saldžią pilį.
Aušra kaip sykis
rausvuoju pjautuvu
per kojas. O jeigu taip,
kodėl tuomet širdis kraujuoja?
Surinkusi alei visko,
saugosiu, ko likai man neišsakęs,
ko gal net savyje nesi nešiojęs.
Pablūdęs laikas
manyje aušrų nekaltą melą,
kad viskas bus kitaip,
be gailesčio niokoja.
Tarp knygos lapų alei vieno tavo žodžiai,
ištarti, netarti anuomet snaudžia.
Liesi, baltom ramunėmis nepapenėti.
Žinai, atrodo graudžiai.
2018 07 28

Pokalbis su naktimi

27 liepos, 2018

Matyt ir vėl reikės
iškeikti žmones
žodžiais ne iš aksominių rasų.
Kodėl, kai
švelniai mėnesienai atsiduodi,
sulauki ironijos piktos.
Nejau tik uosti
kepamos žuvies skrudėsius,
apatijoj šlifuot gatves.
Suradus uosį neregį
išpjaustyti
gruoblėtoje jo odoje
širdį, pervertą strėle.
Nejau tikrai, kas tyra,
verta pikto šaržo,
pajuokos lig pat dangaus?
Paklydęs šuo,
prie kojos prisiglaudęs,
sulauks tik spyrio iš
dvikojo padaro,
pasivadinusio vardu
žmogaus?
(more…)

Vienok

26 liepos, 2018
Tiek daug manęs
šilkinėse rasose.
Saulės spinduly,
kai rytas brėkšta.
Manęs,
sudurstytos iš aimanų
ir vientisos
nakties sapnuose,
kai lūpos išbučiuoja
saldžią tylą.
 
Vos vakarėjant
knibžda
meilės tiesos,
nesulankstytos
į menkavertės laimės pasagėles.
Tavyj
romantika seniai
išblėsusi. Tik
mėnuo šėlsta
visiškai nuplikęs.
 
Neperskaitęs lig galo
eilių ant gelsvo pergamento
tu vėl sakysi,
kvailos sapalionės,
nepagrįstos šiuolaikiškom
realijom ir dėsniais.
Vienok už seną sentimentą
ne vieną kelsi taurę
tamsiai raudono
Bordo seniausio vyno.
 
 
2018 07 25/26

Mėta

25 liepos, 2018

Vidutinybės aistra

Šiandien ir vėl ji uždarė duris ir išėjo. Iš nesvetingai ją sutikusių namų. Nekaltindama, nepriekaištaudama, tiesiog laiku suvokusi, kad nepritampa. Nepaliaujamai šokinėjanti nuotaikos skalė neleidžia jai prisiderinti, laiku pajusti, kuo alsuoja vieni ar kiti namai, viena ar kita kompanija, draugija. Tai jos, Mėtos, galvos skausmas. Ramiai slinkdama dulkėtomis miesto gatvėmis, permąstė visus savo ieškojimus, nuogąstavimus, mėginimus tai šen, tai ten įsitvirtint, surast sau tinkamą terpę. (more…)