Vienišumo menėje
esi gyva.
Kraujas teka venomis.
Ir skauda sielą,
kad mažoka teko
gėlojo gyvenimo vandens.
O buvo kiek per daug
apuokų juoko,
nuogai naktį ieškant
laimės juostos ežere.
Vienišumo menėje
esi gyva.
Širdis juk plaka,
jazminui atkakus
baltais žiedais paguosti
margąją plaštakę.
Pabučiuot ir tavo skruostą,
užsidegusį žara.
Su tavimi tavi rugpjūčiai šoka.
Vienišume tu jiems sava.
2018 05 31
Vienišumo menėje
Patylėsiu, idant nieko neprarasčiau. Praradimai vargina fiziškai ir dvasiškai. Išnyksta spalvos ir nelieka harmonijos su savimi. Tegul trumpam, bet nuteikia kapstymuisi po save. Kas, kodėl, kur kaip? Ankstų rytą kranksėjo varna. O gal varnas. Kas juos iš kranksėjimo atskirs. Pranašavo kaitrą. O gal ką gero? Nežinia. Nemoku paukščių kalbos. Kranksėjo ir tiek. Gerai, kad paskui dar užmigau. Sapno dėlei. Paglostė, pamojo ir išnyko, nepalikdamas atmintyje savęs. Prisiverst miegot naktį yra menas. Sapnai ateina niekieno nekviečiami ir be prievartos žymės.
Sodai žydi ir nužydi tylėdami. Žmogui reikia išsikalbėti. Žydėjime ar nužydėjime, pasiekus galutinį tašką. Kodėl žmogui reikia tiek daug visko? Pavasarių, vasarų, žiemų, rudens, dienų ir naktų, vakaro ir aušrų. Ir vis tiek dar nėra laimingas. Net jei teigia toks esąs, tikrumoje toliau ieško kaip papildyti tą savo laimės krepšelį. Ir pildo iki nukritimo: Kas daiktais, kas knygomis, kas šnekėjimu apie šį bei tą, kas dainomis, muzika, šokiais, sapnų komplektavimu… Taško neįmanoma padėti. Ką aš žinau kuo ką kas kemša į tą laimės krepšelį.
Šiandien man kitaip. Šiandien aš statula tarp kitų statulų. Šnekančių, vaikščiojančių, skubančių, besistumdančių dėl vietos, kad būtų pastebėti, išgirsti, priimti. Mes visi greičiausiai ir esame statulos. Gyvos, su jausmais, savo pasaulio samprata, gyvenimo būdu, elgsena, norais ir nenorais, su savomis galimybėmis… (Vėl neina padėti taško.)
Mintimis grįžtu į tyliai baigiančius nužydėti sodus. Jie toliau tyliai brandins vaisius. Ir tyliai atiduos juos mums, žmonėms. Tyliai numes lapus, atėjus metui ir tyliai peržiemos, kad vėl taip pat tyliai žydėtų. Mums, gyvoms statuloms, be atodairos šnekant, šurmuliuojant, skubant…
2018 05 31
Ant blakstienų
pakibo naktis
skaidriu sudrėkusiu
ilgesiu.
Mėnulio pilnatis
ištiesė perregimą
nosinę.
Atstumiu.
Joje per daug
netikros vilties,
dirbtinio gerumo mosto.
Ant blakstienų
skaidrus ilgesys,
neišgalvotas.
Tegul vaikšto naktis,
ant blakstienų,
drėgnais ištįsusio ilgesio
žingsniais.
Sudrėkęs ilgesys
2018 05 30
Pasistenk
įmesti į posmą viržių kvapo.
Ko save žodžiu
lygu rimbu plaki?
Tavyje toksai skurdus,
išblyškęs raštas,
per atstumą nuo Dangaus.
Pasivyk
į rugio lauką bėgančias
rugiagėles delčios nakty.
Ne tau vienai mamos sakytų
pasakų pristinga,
varstant ilgesiui
vakarėjančios širdies duris.
Vakare
2018 05 30
Bet vaikystė – tai metas, kai viskas keista ir pasakiška.
Tik paskui mes išmokstame niekuo nesistebėt.
Tik paskui – kas sekundę gimstama ir mirštama
masiškai.
Ir atrodo, kad girioje atskiro medžio nebėr.
Vis rečiau mes besprogstantį pumpurą matome..
Nebelieka spalvingų detalių. Tik pilkiausia buitis.
Ir suyra kažkaip nejučia – kaip urano atomai –
mūsų vaikiškas džiaugsmas, kad nėr mirties.
1966 m. spalis
Kodėl bijai
peržengt per save
išeit į miestą,
gaudžiantį nuo mašinų
gausos?
Į dūstantį nuo savęs miestą,
kuriame stumdosi žmonių likimai.
Girgžda nesuteptas džiaugsmas.
Liūdesys abuojai kramsnoja
sužiedėjusią vakarykštę bandelę.
Ilgesys, nutrintomis iki kraujo
kojomis, ieško širdies,
nepaliestos šiuolaikiškumo.
Nebijok. Tik žingsnis
ir tu jau rate,
kuriame tikri jausmai
trečiaplaniai.
Viskas paremta faktais,
skaičiais, technologijomis.
Viskas sukomponuota, suderinta,
uždrausta, leista. Iš viršaus
maloningai patiekta.
Perženk per save.
Būsi mieste, kur
viskas demokratiška.
Krykštauja namų fasadai,
prilaikomi plastikinių langų.
Perženk per save į bendrą visumą.
Savitumo
per aukšta kaina.
2018 05 29
Esu dėkinga, tau
naktie, kad pilnatimi
į mano langą beldi.
Tiktai kodėl manai,
kad aš geidžiu
žvaigždžių lietaus,
taikančio vėl atverti
sielos randus?
Geriau nuvesk mane,
naktie, į meldų tankmę.
Atskleisk man paslaptį,
jeigu gali, laukinių
ančių sapno.
Padėk surast pilnatyje
laimingą skaičių.
Du viename, naktie,
prie mano kojų
lyg nuskriaustas šunelis
ilgokai glaudžiasi.
2018 05 28
Rasų kontekste nuplovei rytą ašaromis. Ar tapo mielesnis gyvenimas? Ar tapo? Saulė kopinėją dangų, o tau reikės vėl žemę trypti ne musės pavidalu. Moters. Iš vakar dienos, iš užvakarykščios sutempei viską į saulėje skęstantį rytą. Vadini tai karma. Nejuokink. Pati ją sukuri, pamaitini sočiai, įspraudi save į ją. Žiūrėk, dangus, nusipurtęs debesų maršką, didžiuojasi mėliu lyg būtų geidžiamas jaunikis. Betgi toks ir yra, kol įgrysta kaitra. O jam nė motais. Momentinis džiaugsmas, kartais ištįstantis, kartais tik blyksnis. Suderink save iš naujo kaip muzikos instrumentą, visas pasaulyje egzistuojančias spalvas sumaišyk savyje. Linksi galva: “Gal kas išeitų jauno ir gaivaus.“ O tu be šito gal kada gyvenai? Abejonės limpa, prilimpa kaip vantos lapas. Nukrapštyti sunku. Kaip ir privalėjimas. Ne sau. Kitiems. Atiduoti save be atodairos. Kas sugalvojo šią nesąmonę? Ogi tu pati. Dabar sėdi ir mąstai, ar tai turi bent kokią prasmę. Sodai baigia nužydėti, nesukdami sau galvos, ar kokia prasmė buvo jų žydėjime. Atėjo laikas, sužydo, praėjo, nužydėjo. Jiems nesvarbu, kodėl kam, kokie viso to kaštai, kokia kaina. Ir tu, moterie, nesuk sau galvos dėl nieko. Praeik žemės paviršiumi kada su saule, kada su lietumi, kada tykiai niūniuodama savo sau susikurtą melodiją, Nes jau atėjo metas. Tavo metas. Kokią aurą aplink save susikursi tuo tau skirtu metu, tokia tave ir gaubs. Apsauginis sluoksnis nuo abejonių, nuo to įkyraus gal.
2018 05 28
Nemira 